Ar jaučiame nostalgiją masinės statybos rajonams? I. Selenio ir K. Kaupinio pasakojimas

„Aišku, galėtų būti gražesnis kūnas - mano ir rajono. Jeigu būčiau galėjęs rinktis, turbūt ne tokį būčiau pasirinkęs. Bet kai bandau ką dirbtinai pagražinti ar išpjauti, randai tampa dar ryškesni nei trūkumai.“

2025-ųjų rudenį pasirodė Imanto Selenio miesto fotografijų albumas „Nostalgijos sala“, skrodžiantis Vilniaus masinės statybos rajonų kraštovaizdį. Devintojo dešimtmečio pabaigos ir dešimtojo pradžios kartai tokie atpažįstami, artimi vaizdai, bet kartu ir egzotiški – kažkiek tikri, kažkiek fikciniai, tarsi atkeliavę iš kitur. Perspalvinti, permontuoti į koliažus, atmosferiški.

Šiuos vaizdus lydi tekstas, taikliais kirčiais raižantis atmintį apie mus kadaise ir apie aplinką, kurioje augome: masinės statybos rajonus, kurių kiemuose vaikai žaidžia „chali chalo“, laiptines, kuriose guli į grindų skudurą paversta paklodė, virtuvę, kur po kriaukle sirpsta šiukšlių kibiras, dugne patiesta sumirkusiu laikraščiu. O kažkur toli, kitame Europos gale, auga palmės, apie kurias svajoja kiemo vaikai.

Laidoje „Žmogus ir miestas“ šį kartą su fotografu Imantu Seleniu ir režisieriumi Karoliu Kaupiniu kalbamės apie masinės statybos rajonus ir prieštaringus jausmus, kuriuos jie mumyse sukelia: nuo gėdos ir neapykantos iki nostalgijos bei ilgesio.

Laidą veda Matas Šiupšinskas.