Šaukšto proto dienoraštis, 20... m. liepos 24 d.

Dygliakiaulė yra labai įdomus ir labai mielas gyvūnas. Trečias didžiausias graužikas po kapibarų ir bebrų (dėl bebrų irgi labai nustebau). Nors nesu mačiusi gyvos, ir pas mus jos negyvena, beveik girdžiu, kaip ji risnoja pieva į taktą skimbčiojant visiems dygliqms. Mm-m-mmm-m-mmm, niūniuoja ji. Vaikštinėja sau ramiai naktį, ėda visokius skanius augalus, bet jeigu ją kas nors gąsdina arba erzina (taip, ne mes vieni nervinamės dėl įvairių dalykų), tai dygliaukiaulė pašiaušia savo spyglius, vis pakratydama (dygliai tuščiaviduriai, todėl visai neblogai brazda), kaukši dantimis, ir dar paskleidžia neblogą smarvę.