Šaukšto Proto dienoraštis, 20... m. kovo 1 d.

Visi dorojamės, kam kaip išeina. Ramu, matyt, tik tiems, kurie nieko nematė, arba tiems, kurie nieko nesuprato. O šiaip sumaišties, nerimo, sunkumo, nevilties - nors kirvį kabink, nors šaukštais semk, nors vežimais vežk. Man sunku suprasti, kaip tiek galima pakelti, bet akivaizdu, kad galima. Gal, kai jau pamatei tai, kas iš tiesų baisu - tuštumas, griuvėsius, mirtis ir žaizdas - tai kitkas nebėra ir  nebegali būti nei sunku, nei baisu? Man taip pat neaišku, kaip nėra akivaizdu, jog kai ateini ne vienas - tai bijai ateiti vienas? Kai tildai - tai negali pakelti išgirsti tai, kas bus pasakyta? Kai badai pirštais - tai mintyse kauniesi su tuo, kuris atrodo stipresnis, bet išoriškai visi tai ir mato, kad nesijauti stiprus?