Judėti erdvėje yra nuostabu. Sėdžiu autobuso antrame aukšte ir stebiu, kaip prieš mane vyniojasi pievos ir miškai, rugiagėlės ir aguonos, vyniojimosi greitį prižiūrintis gandras, dvigubais brūkšniais sukarpyti laukai ir kiti laike ir erdvėje akimirkai tapę pakeleiviais. Nuo jokio arklio to nepamatyčiau, nors autobusui pajudėjus mintyse sakiau "Jojam!", maža nuotrupa iš dukros mažų laikų filmukų. Tyliai dėkoju garsą blokuojančių ausinių išradėjams - jos mano kelionę daro mažiau realia, užlieta muzikos ir pokalbių iš kitų pasaulio šalių. Mažiau realia, bet labiau stebuklinga.