Šaukšto Proto dienoraštis, 20... m. gruodžio 11 d.

Kai už lango kapsi vanduo, neapsisprendęs, kuo šiandien nori būti -- sniegu, ledu ar lašėjimu - aš įsivaizduoju, kad girdžiu devyniaragio elnio žingsnius. Vaikštinėjančio miške, žiūrinčio į ežerą, į rūką, į properšas debesyse ir į šviesos stulpus žvarbią naktį. Jis, greičiausiai, dar nežino, koks darbas jo laukia, bet viduje jau neramu, ir jis dieną naktį ieško atsakymo. Girdžiu tokiais pat žodžiais kalbančius žmones, kurie ieško savę, savo tikslo, savo kelio, savo pašaukimo. Gal ne tiek daug žiūri į rūką. Gal ne tiek atkakliai vaikšto po mišką. Gal daugiau bėgioja ir blaškosi, negu ramiai vaikštinėja, iš tiesų. Kas aš? Kam aš? Ar tai mano? Ar aš radau save? Ar aš jau išsipildžiau? Ką aš darau ne taip, jei man ne Kalėdos, kai visi tik bėgioja, juokiasi, džiaugiasi - o man norisi į mišką ir į rūką? Arba jeigu man neaišku, ko norisi?