Šaukšto Proto dienoraštis, 20... m. gruodžio 17 d.

Kai pradėjom žiūrėti vakarietiškus (gal labiau amerikietiškus) filmus, vis krisdavo į akis tai, kad draugystė ir lova kažkaip būdavo mūsų akims atvirkščiai – iš pradžių lova, o po to jau gal gaunasi ir draugystė. Lyg lova būtų kažkoks bazinis sluoksnis, be kurio - nu niekaip kitaip. Man atrodė, kad pas mus įprasta kitaip, kad tik labai geri draugai ima žiūrėti vienas į kitą kažkaip _kitaip_. Na, bet atrodė - tai atrodė. Tada gal daug kas buvo keista. Bet visai neseniai man ši mintis, apsukusi labai platų ratą, grįžo atgal. Jau dabar ir mes (gal mes jau irgi galutinai vakariečiai?) ieškome draugų lovai, lytinius santykius laikome poreikiu. Norisi sakyti - ir šiaip jų nesureikšminame, bet tuo pačiu ir skiriame jiems labai svarbią vietą. Ieškodami partnerių, ieškome fiziškai patrauklių žmonių, su kuriais būtų gera mylėtis (na, ar bent jau to tikimės pagal išvaizdą), sakome, kad santykiai vystosi, jeigu jau permiegojome, ką jau čia – turime visą kategoriją pasimatymų, kurie skirti tik tam, susitikti ir pasimylėti.