Šaukšto Proto dienoraštis, 20... m. gruodžio 3 d.

Prie upės atėjo dviese. Atsisėdo prie upės, ant paties kranto, atsiduso, atsipalaidavo. Vienas parėmė smarką keliais ir įsižiūrėjo į upės tėkmę, banguojančių žolių raštus ir upe retkarčiais praplaukiančius lapus. Antras kažko vis erzėjo, sukiojosi, lyg nerasdamas sau vietos. "Tai ką veikiam?", ėmė klausinėti. Pirmas, neatplėšdamas akių nuo vandens pratarė - "Mes jau veikiam tai. Žiūrėk, kaip gražiai teka". Antras nerado, kur save padėti. Galiausiai įlipo į vandenį, atsistojo pačiame srauto viduryje, vandeniui siekiant kelius, ir atsisuko į pirmą. Tas be žodžių iškėlė atgal abu liuksus. Antras pasijuto geriau. Pasilenkė, ir pagavo praplaukiantį lapą. Didelį, gražų, žvilgantį nuo vandens. Gražus! Dar! Penktą, dešimtą, dvidešimtą. Taip! Štai dabar vyksta veiksmas!

Patenkintas dar kartą atsisuko parodyti savo lašančio ir žvilgančio laimikio. "Kam tau lapai?", paklausė pirmas. "Nežinau, bet man smagu!".