Kai buvau maža, buvau labai baikštus vaikas. Bijojau tamsos, vagių ir plėšikų (kodėl?... juk net negalėjau žinoti, kas tai), plaukti ir net plauti galvą, važiuoti dviračiu, adatų ir kitokių gydymo procedūrų, ir užvis labiausiai bijojau vienatvės. Iš pradžių verkdavau, po to nebe. Mieliausiai gyvenimą būčiau leidusi tvirtai uždarytoje kriauklėje, vartydama savo vaivorykštinį perlą. Su kai kuriom baimėm dorojausi keliolika metų. Baimė mane išmokė keleto svarbių dalykų.