Lauke labai gražiai sninga. Matosi giedras dangus, ir dalį sąmonės laužia mintis, kad iš giedro dangaus snigti neturėtų. Bet laimi mintis "užtat kaip gražu!". Gražu, kad sniegas užkloja viską, ir pasaulį restartuoja. Ypač, kai sniegas dar nepramintas. Tačiau... ar sniego apklotas išlaisvina, ar įkalina?... Ar čia pusiau pilnos stiklinės ir požiūrio kampo klausimas? Ar tai yra viskas vienu metu, kaip tas Schroedingerio katukas?