Šaukšto Proto dienoraštis, 20... m. gegužės 6 d.

Kaskart, kai kas nors sako, kad aš tokia rami ar tokia kantri, aš jaučiuosi kaip Pūkuotuko Paršelis. Kuriam didžiausias žygdarbis yra "nedrebėti iš paviršiaus". Ir aš tą žygdarbį valdau. Man iš vidaus tai atrodo, kad aš visko bijau, ir kad mano kantrybės rodiklis nuolat svyruoja apie nulį. Aš suprantu, kad ir kodėl mano paviršius gali atrodyti kitaip. Taip pat suprantu, kad čia mano užsiaugintas kailis, kurio man reikia būtent todėl, kad bijau, ir kad neturiu kantrybės. Jis čia būtent todėl, kad kažkada bijojau ir nekantravau taip, kad negalėjau to pakelti. O tada jau kyla kitas klausimas - ar aš tokia, kokia esu iš vidaus, plius mano kailis - ar tai ir nėra iš tiesų kantrybė ir ramybė? Ar kantrybė nėra kaip persikas, kur visi pradedam nuo kauliuko, nuo beveik absoliutaus nekantrumo, kurį per laiką ir patirtį apvyniojam sluoksniais gebėjimų, ir vyniojam tol, kol virstam pūkuotu persiku?