Šaukšto Proto dienoraštis, 20... m. kovo 5 d.

Gėla juoda, tamsiai mėlyna, bedugnė ir skaudesnė už skaudžiausią žaizdą. Gėla atrodo bekraštė ir bedugnė. Gėla dusina ir išsiurbia visus kitus jausmus ir jėgas, lyg begalinis kalnas užspausdama bet kokį šviesos spindulį. Visi kiti jausmai atrodo beprasmiai, lyginant su gėla. Gėla šiandien yra mano kaimynė. Ji ne tik neverda arbatos. Ji, žiūrėdama į akis, lėtai išpila paskutinį puodelį vandens ant į dulkes sudžiūvusios žemės. Gėla lėtai pirštais ore piešia ir piešia tuos pačius paveikslus - purvinus išsigandusius šunis, krūvomis miegančius vaikus, prie traukinio verkiančius vyrus, raudos purtomas moteris, sutrupintus namus ir gyvenimus, ir verčia trauktis į dar ir dar mažesnį tašką. Ko tu nori, gėla, ko tu nori?... Aš pamenu, kad sakydavau - visos emocijos reikalingos, visos turi savo darbą, bet dabar sunku patikėti ir savimi. Ko tu, gėla, ko?..