Šaukšto Proto dienoraštis, 20... m. gegužės 27 d.

Niekaip negaliu išsijungti iš intensyvaus darbo srauto. Darbo, tiesą sakant, jau nebėra, jau galėčiau ilsėtis. Bet viduj viskas dūzgia, kaip spaudžiant greičio pedalą be pavaros. Tuščios apsukos.... Mano miego mechanizmui dar vis atrodo, kad keltis šeštą ryto yra nuostabiausia mintis - ir ji tikrai turi savo žavesio. Bet mano vidinė Pelėda, mano toteminis jėgų šaltinis, tūno susivėlusi kampe ir nieko nebesako. Sėdžiu saulėkaitoje tyloje viena (aš, ir dar dešimtys paukščių, kurie visi vienu metu kažką sako), ir bandau prisijaukinti ramybės jausmą bent kelioms minutėms. Nesvarstydama, ką dar reikia nuveikti. Nelenkdama pirštų. Neapžiūrinėdama ir nešukuodama aplinkos kritiškai. Netrikdydama natūralios tėkmės ir nebandydama būti greitesne už laiką.