Šaukšto proto dienoraštis, 20... m. rugpjūčio 21 d.

Vienas iš dalykų, kurių mokiausi, kol mokiausi antrą kartą, buvo pasakyti "nežinau". Tokio dalyko mokymo programoje nebuvo, žinoma. Negaliu pasakyti, kad kažkas labai spaudė tai daryti. Ir negaliu pasakyti, kad tai dariau labai sąmoningai - bet žiūrėdama atgal, galiu pasakyti, kad to išmokau būtent tada. Antrą kartą mokytis man buvo didžiulis džiaugsmas - pirmas aukštasis buvo kažkoks labai "iš reikalo", visai ne ten, kur mane traukė _iš tiesų_, ir aš vis bandžiau iš visko, kas vyksta, gauti kiek įmanoma daugiau vertės ir prasmės. Negaliu sakyti, gavau, bet tąkart maksimalizmas laimėjo, išmokau daug gerų dalykų, tik laimė ir prasmė liko nuleidusios galvas eilės pabaigoje. Gerai, kad protas mane pasivijo, ir tada jau ramiai ir kryptingai išsirinkau, kad noriu ir paskaitų sename universitete, ir prasmės, ir malonumo. O ir mokytis jau mokėjau gerokai geriau. Tai buvo svarbi dirva, kurioje gimė ir drąsa sakyti "nežinau".