Šaukšto Proto dienoraštis, 20... m. gegužės 4 d.

Šiandien tyliai glostau vieną iš retesnių svečių - jausmą, kad niekur nereikia. Nereikia skubėti, niekas nekaba virš galvos, šarvai ir katanos ramiai sukabinti snaudžia. Yra ir mažas diskomfortas, vis tik neįprasta, ir akies kampas vis dirsčioja tai į kalendorių, tai į darbų sąrašą, tai lyg norisi nuveikti "kažką". Išsidėlioju sodinimui paruoštų svogūnų paradą. Gražu. Bet stropiai vykdysiu "vengti sunkaus fizinio darbo" instrukciją, ir sodinsiu iš lėto. Gal pirma tuos, o gal anuos. Žiūriu į prognozę ir matau, kad tikrai nevėluoju. Rikiuoju visus atgal į dėžutę. Jaučiu, kad ne paskutinį kartą paradas, nes labai jau smagu. Tada einu su pusryčiais į lauką. Lauke mišrus choras atlieka odę kasdieniniam džiaugsmui. Solistas Vyturys ypatingai gerai gieda, mintyse pasižymiu, kad minčių puokštę po mintinio biso reiks įteikti jam, gal net paspaus man ranką...