Šaukšto proto dienoraštis, 20... m. rugsėjo 11 d.

Sėdžiu ištiesus kojas ant lovos ir laukiu sekančio masažo. Veidas, kaip stereotipiniam filme, su žalia dėmėta kauke. Spa tai spa. Leidžiu laiką veltui? Gaištu laiką? Yra ir tokia mintis, nes lyg ir nieko "negaminu", nedarau nieko "vertingo". Prieš kokius dvidešimt metų būčiau net taip ir galvojusi, be jokių kabučių. Tada laikas miegui, laikas žiūrint į vieną tašką, laikas ištempiant kojas ir nugarą, laikas labai lėtai einant, tvarkant, prausiantis - atrodė kažkoks gėdingas. Nepamenu, kad kas mane būtų taip labai gėdinęs dėl to, kad nieko neveikiu, o gal tada buvo dar bendra "reikia būti darbščiu ir nuolat krutėti" atmosfera. O gal aš pati sau tokią programą užsirašiusi, bandydama būti gera, geresne ir geriausia.