Šaukšto Proto dienoraštis, 20... m. rugsėjo 10 d.

Tyliai lipu laiptais. Tyliai, nes dar tik 6 ryto, ir mano pelėdiškai sąmonei čia atrodo panašiau į laiką gultis, o ne į laiką keltis. Mano pelėdiška sąmonė, vis tik, ramiai tupi ant peties, nes mes taip jau darėme daug kartų. Saulė dar miega, bet raudoni debesų kilimai jai jau iškloti. Saulėgrąžos žiūri į rytus, stiebiasi, kuri pamatys saulę anksčiau. Šiandien turiu darbo ne savo laiko juostoje. Nors kaskart pamačiusi ne pilką saulėtekį, ar pakeliui į oro uostą, ar iš savo lango - pagalvoju, kad būtų gera keltis anksti ne tik per atostogas. Taip, kaip joti dviem arkliais iš karto – nes lygiai taip pat trokštu keltis kiekvieną rytą be žadintuvo. Per atostogas apgaunu gamtos dėsnius, atsikeliu saulėtekiui, ir vėl einu miegoti, ir tada jau keliuosi be žadintuvo.