Šaukšto Proto dienoraštis, 20... m. rugpjūčio 13 d.

Iš lėto atsėlinant gimtadieniui, kasmet vis pasidžiaugiu, kad tiek daug dalykų manyje pasikeitė. Labiausiai dėl to, kiek daug patiriu vidinės taikos. Buvo etapas, kai gimtadienis neypatingai patikdavo, nes atrodė, kad pasibaigus dar vieniems metams, kažko netenku. Kažko nenuveikiau, kažkam nepatikau, kažkur nepabuvau, kažko nepasiekiau. Panašiai kaip – buvo geras oras savaitgalį, o aš nepraleidau privalomojo laiko gamtoje. Seniau krimsdavausi. Dabar ta mintis neateina. Labai norėčiau žinoti, kas nutiko, bet, deja, nežinau. Dabar labiau skaičiuoju tai, kas buvo, kur pabuvau ir ką pasiekiau. Žinau, kad norų visada bus daugiau negu galimybių – ir tuo irgi džiaugiuosi. Nieko nenorėti praėjo atrodyti šiurpokai. Man dabar atrodo, kad mirti gniaužiant lapelį su norų sąrašu yra geriau, negu gniaužiant dienoraščio lapus su besikartojančiu „nebenoriu nieko“. Tiesa, gal čia padėjo tai, kad vienu momentu gyvenime pagaliau ėmiausi vykdyti tai, ką noriu, o ne tik norėti. Tikrai buvo, kad prašoviau pro šalį, ir buvo keisčiau negu apsivilkus švarką su visa pakaba. Ir buvo, kur vidinis stuburas stiprėjo bežiūrint.