Jeigu kas paprašytų įvardyti kelis ryškiausius šiuolaikinius lietuvių poetus, kurių eilėraščiuose galime atpažinti išpažintinės poezijos žanrui būdingų bruožų, sąraše neabejotinai atsidurtų neseniai trečiąją knygą „Kelionių“ išleidusi Lina Buividavičiūtė. „Norėčiau, kad mano knygos būtų skaitomos kaip literatūra, tačiau jei jos veikia kitus kaip terapija, tai man, žinoma, irgi yra malonu ir svarbu“, – sako Lina. Kur baigiasi terapija ir prasideda literatūra, kur baigiasi literatūra ir prasideda terapija? Galbūt šiais laikais vis labiau plintantis įsitikinimas, kad rašymas gali būti terapija, užgožia tamsiąsias su rašymu susijusias patirtis? Ar rašymas gali ne tik gydyti, bet ir sargdinti? Lietuvos rašytojų sąjungos tinklalaidėje „Rašytnamis“ apie ribines patirtis, nekonvencinį kūniškumą, tamsųjį erosą, nemeilę motinystėje ir kitus rašant peržengiamus tabu su poete, literatūros kritike, literatūrologe Lina Buividavičiūte kalbasi rašytoja, filosofė, humanitarinių mokslų daktarė Aušra Kaziliūnaitė.
Lietuvos rašytojų sąjungos veiklą „Žmonės ir tekstai“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba