Vakar važiavau pro parduotuvę o šalia jos lauke buvo surikiuotos net trys palapinės, kuriose buvo pardavinėjamos širdys, gėlės, balionai ir dar kažkas. Nes tam vakar buvo proga. Grįžau namo nešina tik savo nuosava širdim, nes taip mums geriausia jau ne pirmus metus. Galvoje ratą suko kita mintis - niekada taip gerai negyvenome. Kodėl ją, atrodo, tenka kartoti ir kartoti? Nes, atrodo, kad neturime būdo, neturime "elgesio schemos" tai priimti. Mūsų smegenys, atrodo, neturi gero gyvenimo receptoriaus. Net rašant tai nežinia kieno įkyrus balsas nutęsia - "nu kas čia gaaali būti geeero…".