Apie Bažnyčios ir valstybės santykį tarpukario Lietuvoje. Pokalbis su istorike dr. Vilma Akmenyte-Ruzgiene

Šių metų sausio 16 dieną vykusiame Lietuvos vyskupų konferencijos plenariniame posėdyje tarp kitų svarbių klausimų paskelbtas priminimas kunigams, kad „dvasininkai ir vienuoliai neturi aktyviai dalyvauti politikoje ir politinių partijų veikloje, nebent kompetentingos bažnytinės valdžios sprendimu tai būtų reikalinga Bažnyčios teisėms ginti ar bendram gėriui skatinti“. Todėl vengtina kuria nors forma reiškiama parama konkretiems kandidatams į politines pareigas. Reikšti tokią paramą vengtina ne tik bažnyčiose ir vienuolynuose, bet ir dvasininkų ir vienuolių institucinėse bei privačiose socialinių tinklų paskyrose, taip pat kitose informacijos sklaidos priemonėse. Šis raginimas susilaukė gausių ir nevienareikšmių vertinimų. Jiems aptarti dienraštis „Bernardinai.lt“ pakvietė žinomus istorikus, filosofus, Bažnyčios ir valstybės santykių tyrinėtojus. Pirmasis pokalbis – su istorike, humanitarinių mokslų daktare Vilma Akmenyte-Ruzgiene. Ją kalbina žurnalistas Vytautas Markevičius. Svarstydama, kas paskatino ganytojus kreiptis į kunigus, isotrikė sako: „Žvelgiant iš istorinio taško, tai nėra pirmas kartas, kai vyskupai kreipiasi į kunigus. Šiame kreipimesi bene pirmą kartą aiškiai išreikštas skatinimas kunigams susilaikyti nuo dalyvavimo politinėje agitacijoje. Tuo siekiama apsaugoti tikinčiuosius nuo galimų politinių nesutarimų. Jeigu pažvelgtume į istoriją – prieškario laikotarpiu buvo atvirkščiai, vyskupai kreipdavosi į kunigus bei tikinčiuosius ir ragindavo aktyviai dalyvauti politinėje veikloje. Atkreipsiu dėmesį, kad visi kreipimaisi buvo susiję su tikinčiųjų konsolidavimu. O rinkimai, kaip žinome, neretai žmones išskiria, labai retai jie suvienija. Toje pačioje parapijoje tarp tikinčiųjų gali būti taip, kad vieni palaiko vieną politinę srovę, vieną politinę partiją, kiti – kitą. Todėl kunigo įsitraukimas į aktyvią politinę agitaciją gali sukelti, išprovokuoti nesutarimus tarp parapijiečių. Žvelgiant į dabartinę situaciją, kurioje labai ryškus susiskaldymas, kunigų aktyvus dalyvavimas taip pat nepadėtų konsoliduoti bendruomenę.“ Istorikės V. Akmenytės-Ruzgienės tyrinėjimų laukas gana platus. Jame daug vietos skiriama Bažnyčios ir valstybės santykiams. Ką apie tai mums kalba istorinė atmintis? „Be Katalikų Bažnyčios, dvasinių bendruomenių mes apskritai neturėtume ir dabartinės valstybės, – teigia istorikė. – Jeigu pažvelgtume į XIX amžių, tautinio atgimimo laikotarpį, Katalikų Bažnyčios dvasininkai atkuriant Lietuvos valstybę atliko nevienareikšmį vaidmenį. Jie labai aktyviai palaikė pačią valstybės ir valstybingumo idėją. Kunigų matome steigiant Krikščionių demokratų partiją ir jos veikloje. Mes taip pat regime labai ryškų dvasininkų įsitraukimą į visuomeninę ir politinę veiklą per pirmąjį nepriklausomybės laikotarpį. Pažvelkime į 1918 metų Vasario 16-osios signatarų būrelį. Tarp dvidešimties signatarų – net keturi dvasininkai, kurie vėliau tapo Seimo arba Ministrų Kabineto nariais. Manau, jeigu nebūtume turėję tokios aiškiai išreikštos katalikiškos pakraipos srovės, neturėtume dabartinės Lietuvos valstybės. Ji nebūtų tokia, kokią mes dabar ją matome. Tenka pastebėti, kad atkuriant Lietuvos valstybę labai trūko išsilavinusių žmonių. O kas jais galėjo būti? Daugiausia tie, kurie galėjo išvykti į užsienį studijuoti, ir dvasininkai. Jų įsitraukimas į politinę veiklą buvo ypač reikšmingas. Pravartu pažvelgti ir į Seimo rinkimus, palyginti ankstesnius ir dabartinius. Ano meto Seimo rinkimų sąrašuose matome ne vieną dvasininką. Jų buvo ir tarp Seimo narių. Tai lėmė supratimas, kad Bažnyčios ir tikėjimo klausimai negali būti sprendžiami be dvasininkų ir tikinčiųjų bendruomenės. Dvasininkų įsitraukimas taip pat buvo labai svarbus sprendžiant valstybinio lygmens Bažnyčios klausimus. Grįžkime trumpam prie dabartinio vyskupų kreipimosi. Per prieškario laikotarpio Seimo rinkimus Lietuvos vyskupai kreipdavosi į tikinčiuosius ir ragindavo juose dalyvauti, pasirinkti vieną ar kitą politinę srovę, politinę partiją. 1920 metų Steigiamasis Seimas buvo vadinamas vilčių Seimu. Atrodė, kad visi ims ir susitars, bus vienovė ir tvarka valstybėje. Tikrovė pasirodė kitokia. Partinis susiskaldymas buvo didelis, mažesni ar didesni nesutarimai ėmė ryškėti ir tarp katalikų.“ Daugiau: https://www.bernardinai.lt/istorike-v-akmenyte-ruzgiene-be-kataliku-baznycios-mes-apskritai-neturetume-ir-dabartines-valstybes/.