Pokalbis su UNESCO komisijos atstovėmis apie Kauno modernizmą ir šiaudų sodus

Lietuvai didelė garbė ir atsakomybė savo šalyje turėti į Pasaulio paveldo sąrašą įrašytas kultūros vertybes. Šiais metais jį papildė dar du išskirtiniai objektai – modernusis Kaunas: optimizmo architektūra, 1919–1939, ir šiaudinių sodų rišimo tradicija. Išsamiau apie tai ir ateities darbus dienraščiui „Bernardinai.lt“ pasakoja Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos paveldo programų vadovė Renata Vaičekonytė-Kepežinskienė ir kultūros programų vadovė Milda Valančiauskienė. Jas kalbina žurnalistas Vytautas Markevičius. Kokį kelią nueina vienas ar kitas mūsų kultūros objektas, reiškinys, kol jis gauna UNESCO pripažinimą ir yra įtraukiamas į materialaus ar nematerialaus kultūros paveldo sąrašą? Pasak M. Valančiauskienės, kelias yra ilgas, įvairus, neretai su kliūtimis: „Viskas prasideda nuo idėjos. Štai šiaudinių sodų rišimo idėja kilo prieš kokius šešerius metus pačioms tų sodų kūrėjoms. Konkretūs darbai prasidėjo prieš porą metų. Rengiantis vienai ar kitai nominacijai, reikia daugelio žmonių ir institucijų įsitraukimo bei pastangų. Rengiami dokumentai, kaupiama vaizdinė medžiaga. Vėliau vyksta teikimai ir pristatymai. Taigi kelias ilgas.“ R. Vaičekonytė-Kepežinskienė antrina: „Viskas priklauso nuo žmonių entuziazmo ir noro dalyvauti tame materialaus paveldo įrašymo kelyje. Bene svarbiausia šiame darbe – bendruomenės balsas, ir labai gerai, kad nuo jo viskas prasideda. Taip atsitiko ir su Kauno modernistinės architektūros projektu. Ši iniciatyva gimė Kauno miesto savivaldybėje. Pirmiausia buvo parengta nedidelė paraiška, ją mes teikėme į preliminarų paveldo sąrašą. Šia paraiška savotiškai pademonstruojamas valstybės siekis įrašyti vieną ar kitą paminklą į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Tai tikrai nelengvas, kompleksiškas, tarpinstitucinis, ekspertinis darbas. Ir mes džiaugiamės to darbo rezultatais.“ Naujausias ir turbūt jau paskutinis šiais metais mūsų ir jūsų kultūros pasiekimas – šiaudinių sodų rišimo tradicija įtraukta į UNESCO reprezentatyviojo žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą. Kultūros ministras Simonas Kairys sako, kad tai svarbus kultūrinės diplomatijos pasiekimas, prasmingas gilios mūsų šalies tradicijos aktualizavimas. Šiaudiniai sodai Lietuvoje tebėra gyvybinga nematerialiojo paveldo dalis. R. Vaičekonytės-Kepežinskienės teigimu, į nematerialaus kultūros paveldo sąrašus įrašomos tik gyvosios tradicijos. „Šiuo atveju taip pat, – sako ji. – Yra gyva bendruomenė, yra gyvos sodų rišėjos. Svarbu ir tai, kad ši kūryba rūpi ne tik tų sodų rišėjoms, bet ir didelei visuomenės daliai. Žmonės iš arčiau susipažįsta su šiuo menu, perka sodus sau arba dovanoja kitiems. Taip pat svarbu, kad kartu perduodama jų sakralinė reikšmė. Tradicijos gyvumas yra pagrindinis kriterijus. Jeigu mes siūlytume kažkokią tradiciją, kuri egzistuoja tik dokumentuose, ji jokiu būdu nebūtų įrašyta. Pasikartosiu, viso parengiamojo proceso metu siekiama įsitikinti, ar tikrai vertybė yra aktuali visuomenei, bendruomenei, ar ji puoselėjama, ar valstybė deda pastangas, kad ši tradicija būtų perduodama kitoms kartoms.“ Daugiau: www.bernardinai.lt .