Sekmadienio meditacija. Kun. Valdemaras Lisovskis. Prisikėlęs Kristus – Eucharistijoje

Gailestingumo sekmadienio Dievo žodis: https://lk.katalikai.lt/_dls/_abc/b_atvelykis.html Garbė Jėzui Kristui! Šiandien švenčiame antrąjį Velykų sekmadienį, kuris dar yra vadinamas Atvelykiu. Taip pat mes švenčiame ir Dievo Gailestingumo sekmadienį. Kai šiandien klausomės Dievo žodžio skaitinių, Evangelijos, kuri prabyla į mus, galima atrasti įdomių dalykų. Matome, kad Jėzaus Prisikėlimo įvykis, kad ir koks džiaugsmingas jis būtų, vis dar kelia apaštalams nerimą. Evangelijoje skaitome, kad durims esant uždarytoms, Jėzus ateina ir sako: „Ramybė jums“. Vėlgi tai sukelia papildomo nerimo, nes tai, ką matė apaštalai – tai prikaltą ant kryžiaus ir mirštantį savo mokytoją, ir štai tas mokytojas dabar ateina, durims esant uždarytoms, ir sako „Ramybė jums“. Taip, jie girdi liudijimus – Marijos Magdalietės liudijimą, kitų moterų, kurios buvo atėjusios prie tuščio kapo, bet niekas nepagavo, nepamatė Viešpaties Jėzaus, išeinančio iš to kapo, kaip įvyko pats Prisikėlimas. Jo grįžimas į gyvenimą ir gyvenimo pažadas mums lieka iš dalies paslaptimi, bet iš kitos pusės – Dievo galybės ženklu. Kai Jėzus pirmą kartą ateina, vieno iš dvylikos apaštalų – Tomo – nėra kartu. Ir kai apaštalai sako Tomui: „Mes matėme prisikėlusį mokytoją“, Tomas sako: „Jeigu aš nepamatysiu jo rankose vinių dūrio ir neįleisiu piršto į vinių vietą, ir jeigu ranka nepaliesiu jo šono – netikėsiu.“ Šandien, kai švenčiame Dievo Gailestingumo sekmadienį, mes turime atkreipti dėmesį į apaštalą Tomą, nes jo laikysena yra pagrindinis raktas, kuris arba atrakina mums Evangeliją, atrakina mums santykį su Dievu, arba mes liekame už borto. Pirma didžiausia klaida, kurią Tomas daro – jis sako: „aš nepatikėsiu, kol nebus įvykdytos mano sąlygos arba mano reikalavimai“. Tomas tarsi apriboja Viešpaties veikimo galimybes, nusakydamas, kas jam yra reikalinga, kad jis patikėtų. Tai yra, kad iš vienas pusės, tu atsisakai Dievo dovanos, kuri gali būti tau suteikta, iš kitos pusės – tu įpareigoji save patikėti, gavęs tam tikrus faktinius įrodymus. Ir nemažai žmonių šiandien susiduria su panašiu iššūkiu – „Aš noriu, kad Dievas įrodytų savo buvimą“. Dažnai būna, kad „aš noriu, kad Dievas įrodytų savo buvimą, padarydamas, kaip aš noriu, vykdydamas mano prašymą, išgirsdamas mano maldą, suteikdamas tą dalyką, ko aš prašau.“ Kristus ateina anrą kartą, kai Tomas yra kartu su apaštalais, parodo savo rankas, parodo savo šoną ir sako: „Tomai, štai aš, įdėk savo pirštus į mano žaizdas, patikrink jas.“ Ir, kai Tomas pamato Viešpatį, jau nebėra reikalo tikrinti žaizdų, Tomas sušunka: „Mano Viešpats ir mano Dievas!“ Tie jo žodžiai yra tikėjimo išpažinimas, kurį Tomas taip spontaniškai pasako, pamatęs prisikėlusį Kristų, stovintį priešais jį. Senesnioji karta, dalyvaudama šventosiose Mišiose, kai kunigas iškelia konsekruotą ostiją ir sako: „Štai Dievo avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmes“, lenkiasi ir sako: „Mano Viešpats ir mano Dievas“. Kiti žmonės per konsekraciją, kai kunigas taria Jėzaus žodžius, kuriuos Viešpats sakė Paskutinės vakarienės metu, tyliai sako: „Mano Viešpats ir mano Dievas“. Mes išpažįstame, kad Kristus yra su mumis, ir žmogiškai mes kartais labai norime, kad Jis įžengtų pro bažnyčios duris, kad prie altoriaus kunigo vietoje atsistotų pats Jėzus Kristus, bet Viešpats yra su mumis ir pasilieka sakramentuose. Pirmiausias ir svarbiausias sakramentas yra Eucharistija – šventosios Mišios, viso krikščioniško gyvenimo centras ir viršūnė. Jeigu mes nesame Mišiose, susitikime su Viešpačiu, mes esame pasimetę, tada Dievas pasidaro negirdintis mūsų prašymų. Bet, kai mes leidžiame, kad Jis veiktų mūsų širdyje, mūsų prašymai pasidaro kitokie, mūsų žvilgsnis pradeda matyti šiek tiek Dievo žvilgsniu – mūsų pageidavimai pradeda artėti prie to, ką skelbia Jėzus Kristus Evangelijoje. Todėl šiandien, kai Viešpats įžengia pas apaštalus ir sako: „Ramybė jums“, turime suprasti, kad ramybė nėra duotybė, ji yra atsakas į kažką, kas yra Dievo duodama. Kvietimas mums šiandien iš Evangelijos – jeigu mes tikime Dievą, turime klausytis Jo žodžio, jį priimti ne tik ideologiškai. Priimkime Viešpatį ir Jo žodį, kuris veda mus išganymo keliu, kad Jis būtų mūsų gyvenimo vadovas, nes jis yra Kelias, Tiesa, ir Gyvenimas. Amen. Kun. Valdemaras Lisovskis tarnauja užsienio lietuvių katalikų sielovadoje JAV Bruklino vyskupijoje, Niujorke. Daugiau: https://www.bernardinai.lt/?p=1076512&preview=true 2024 m. gegužės 12 d. vyks referendumas dėl pilietybės išsaugojimo, oficialiai vadinamas Privalomuoju referendumu dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12-ojo straipsnio pakeitimo. Atsižvelgdamas į šio klausimo svarbą užsienyje gyvenantiems Lietuvos piliečiams ir neagituodamas balsuoti „už“ ar „prieš, iki pat referendumo savaitės interneto dienraštis „Bernardinai.lt“ sekmadieniais publikuos užsienyje dirbančių sielovadininkų parengtas ir nuotoliu įrašytas „Sekmadienio meditacijas“ – kunigų komentarus apie to sekmadienio liturgijos Šventojo Rašto skaitinius.