Pokalbis su diakonu Arūnu Kučiku apie Lietuvos „Caritas“ 35-metį

Minint 35-erius metus nuo organizacijos „Caritas“ atkūrimo, „Lietuvos Carito“ tarybos pirmininkas, Kauno arkivyskupijos „Carito“ vadovas, diakonas ARŪNAS KUČIKAS sako, kad organizacija jau yra tvirtai atradusi savo tapatybę. Tai bendruomeninė, savanoriška veikla ir profesionalus socialinis darbas su tam tikromis asmenų grupėmis, kurioms vien savanoriškai pagelbėti neįmanoma."] [youtube embed=5p9ZD8dYjc0] Kauno arkivyskupijos „Carito“ vadovo teigimu, per šį laikotarpį pasikeitė žmonių poreikiai – anksčiau reikėjo juos pavalgydinti ir aprengti, o dabar didesnį dėmesį reikia skirti žmogaus dvasinei savijautai. „Jau kurį laiką, atliepdami poreikius, mokomės teikti pagalbą žmogaus sielai, išklausyti, padėti, tarpininkauti, suprasti, palydėti, neatmesdami, jeigu reikia, ir materialių poreikių tenkinimo“, – dienraščiui „Bernardinai.lt“ pasakoja diakonas ir priduria, kad prasidėjus plataus masto Rusijos invazijai Ukrainoje „Caritas“ turėjo viršyti savo galimybes ir paskelbė jau septintąją pagalbos Ukrainai akciją. Diakonas Arūnas Kučikas. Vyganto Malinausko nuotrauka Praėjo 35 metai nuo „Carito“ atkūrimo Lietuvoje. Kokią reikšmę turėjo ir šiandien turi „Carito“ veikla? Manau, „Caritas“ per tiek metų padarė nemažai darbų ir poveikio tiek Bažnyčiai, tiek visuomenei, nes tokia yra šios organizacijos prigimtis: viena kryptis – į Bažnyčios bendruomenės vidų, o kita – į visuomenę. Pirmoji karitiečių karta ypač daug prisidėjo prie to, kad „Caritas“ nuo nepriklausomybės pradžios tapo turbūt vienintele tokį platų tinklą turinčia nevalstybine organizacija, kuri, vos tik atsikūrusi, galėjo suteikti pagalbą daugeliui žmonių. Kitas dalykas – „Caritas“ ne tik ir ne tiek apeliavo į valstybinių organizacijų pareigą pagelbėti žmonėms (nors tai irgi buvo svarbu), bet tuo metu socialinė politika dar tik buvo formuojama, dar buvo senosios sistemos griuvimo stadijos. „Caritas“ parodė, kad galima ir patiems imtis organizuoti bei teikti pagalbą. Ir trečias dalykas, žinoma, tuo metu ypač svarbus – pagalbos priėmimas iš Vakarų šalių. Ypač iš Bažnyčios. Geros valios žmonių teikiamą įvairią labdarą „Caritas“ skirstė tiems, kuriems jos reikia, visoje Lietuvos teritorijoje. Taip pat jis buvo viena pirmųjų organizacijų, kurios puoselėjo ir pristatė laikyseną vargstančiųjų, stokojančiųjų atžvilgiu. „Caritas“ yra vienas iš profesionalaus socialinio darbo pradininkų Lietuvoje. Per jį ir Jungtinių Amerikos Valstijų vyskupų konferenciją Lietuvoje buvo pradėtos pirmosios socialinių darbuotojų rengimo studijos, vėliau jos atsirado ir aukštosiose mokyklose. O šiandien kas nors labai stipriai keičiasi ar viskas išlieka panašiai? Šiandien „Caritas“ yra tapęs viena iš socialinės srities nevyriausybinių organizacijų – sakykim, viena iš didesnių, tačiau ne vienintelė, kaip buvo anksčiau. Iš tikrųjų „Caritas“ jau tvirtai atrado savo tapatybę ir sampratą – tai bendruomeninė, savanoriška veikla ir profesionalus socialinis darbas su tam tikromis asmenų grupėmis, kurioms vien savanoriškai pagelbėti neįmanoma. Šiandien „Caritas“ kaip tik plėtoja tokias sistemas. Be to, mokosi mažinti pagalbos poreikį iš užsienio valstybių ir telkti mūsų šalies geros valios žmonių bei viešųjų finansų resursus, kad galėtume pagelbėti stokojantiesiems. Kaip laikui bėgant keičiasi žmonių poreikiai „Carito“ pagalbos požiūriu? Pačioje pradžioje atsikūręs „Caritas“ pirmus 5–8 metus, bažnytiniais terminais kalbant, skyrė dėmesį geriems darbams: pavalgydinti, aprengti, priglausti, suteikti pastogę. Bet jau kurį laiką, atliepdami poreikius, mokomės teikti pagalbą žmogaus sielai, išklausyti, padėti, tarpininkauti, suprasti, palydėti, neatmesdami, jeigu reikia, ir materialių poreikių tenkinimo. Kitaip tariant, dabar toks etapas, kai mokomės neapčiuopiamos veiklos ir kartu laikysenos žmonių atžvilgiu. Kaip pasikeitė „Carito“ veikla prasidėjus karui Ukrainoje? Turėjome, žinoma, viršyti savo turimas galimybes – atsirado nauja humanitarinės pagalbos sritis Vilniaus regione. Vilniaus arkivyskupija jau turėjo patirties, bet kitos vyskupijos ir jų „Caritas“ pagalbą ukrainiečiams atvėrė kaip naują savo veiklos kryptį, kurioje buvo įmanoma sutelkti nemažai savanorių. Kitas įdomus aspektas – teikiant pagalbą ukrainiečiams ir priimant Ukrainos karo pabėgėlius, labai vertinga buvo vyresniosios kartos karitiečių patirtis, nes jie moka rusų kalbą. Jie daugeliui ukrainiečių padėjo susikalbėti, nes jaunesnei kartai tai buvo sunkiau padaryti. Daugiau: https://www.bernardinai.lt/lietuvos-carito-palaikymo-akcija-ukrainai-vien-tik-svesti-ir-dziaugtis-karo-kontekste-nesinori/ .