„Šitą reabilitaciją susapnavau, – vis dar su nuostaba pasakoja Olegas, bendruomenėje „Aš esu“ gyvenantis keletą mėnesių. – Paskambinau draugui kunigui ir sakau: žinokit, nepatikėsit, susapnavau reabilitaciją, žinau, kur eisiu. Man tai atėjo tarsi Dievo spindulys. Daug meldžiausi. Visur. Ir darbe, ir liftu važiuodamas. Ir štai aš esu čia.“
Olegas sakosi čia pagaliau supratęs, kas yra alkoholizmo liga: „Pirmomis dienomis nenorėjau jokių rožinių akinių. Turėjau parodyti, koks esu. Ir ta liga savaime pradėjo ryškėti. Po dviejų savaičių prasidėjo nerimas, ėmė lįsti baimės. Po mėnesio čia patyriau stiprią abstinenciją. Paskui – prisidėjo ir mamos liga. Tačiau darbuotojai man padėjo viską čia išgyventi.“
„Visi čia padeda, supranta, palaiko. Su manimi po keleto mėnesių pradėjo telefonu kalbėtis vaikai. Viskas, rodos, statosi į vietas, – dėsto Olegas. – Žmona jau pradėjo tvarkyti skyrybų dokumentus – bus kaip bus. Priimu viską. Sakau, daugiau gyvenime jokių gėrimų. Eisiu šituo šviesiu keliu ir visiems pažadėjau, nes jeigu ne, tai jau nežinau. Viduje susikaupę daug skausmo, taip pat ir iš praeities. Kaip sakoma, nešuosi visą akmenų bagažą ant kupros, ir juos reikia išsivalyti, išmesti.“
„Pabuvęs čia savaitę mamai ir kitiems skambinau, kad čia esu saugus. Gražiai atsisveikinau su šeima. Ant piršto užsimoviau vestuvinį žiedą, kurio buvau dvejus metus nenešiojęs. Sakiau šeimai, kad tikrai noriu grįžti kaip žmogus, o jei ne – iš čia gyvenime neišvažiuosiu. Kiekvieną dieną sužinau vis ką nauja, atrandu. Meldžiuosi, dėkoju visiems ir džiaugiuosi. Matau šviesą, įgavau drąsos rašyti, pasisakyti. Bet reikia laiko“, – dalijasi vyriškis.
Dabar Olegas jau padeda bendruomenės virtuvėje ir jaučiasi laimingas: „Dainuoju, bendrauju su žmonėmis, pradedu atrasti su jais ryšį. Nemokėjau nė bendrauti. Galima sakyti, viską mokausi iš naujo, einu žingsnis po žingsnio. Noriu eiti į šviesų gyvenimą. Noriu, kad vaikai manimi didžiuotųsi. Kad žaizdos užgytų. Po daugelio metų savo mamai pasakiau, kad ją myliu. Visų atsiprašiau ir susidariau sąrašą žmonių, kurių dar turiu atsiprašyti. Ir tikrai džiaugiuosi.“
Kūrybinė komanda: Kostas Kajėnas, Martynas Stankevičius, Jurga Žiugždienė.
Daugiau: https://www.bernardinai.lt/nebuvau-gyvenime-pries-zmogu-pakeles-rankos-bet-virtau-pabaisa-olego-pastangos-eiti-i-sviesa/.
Priklausomybes turinčių asmenų bendruomenė „Aš esu“. Adresas: Šv. Stepono g. 37, Vilnius. El. paštas: info@asesubendruomene.lt. www.asesubendruomene.lt.