Rašytojas A. Šlepikas: baisu žiūrėti į rusų tautą ir valstybę, kuri pavirto pamazgų duobe

„Tiesiog baisu žiūrėti į rusų tautą ir rusų valstybę, kuri pavirto kažkokia pamazgų duobe“, – sako rašytojas Alvydas Šlepikas, paklaustas, ką mano apie brutalų agresorės Rusijos karą prieš Ukrainą. Pasiteiravus, kaip šis laikmetis veikia kūrybą, rašytojas nedvejodamas atsako: „Dabar galbūt ne pats geriausias metas rašytojams rašyti, kai gyvenimas labai veržiasi, realybė plūsta į kasdienybę. Kai reikia dalyvauti pačioje kasdienybėje, rašymas nutolsta. Tačiau kiekvienais metais pasirodo gražių, gerų kūrinių, ir tai mane džiugina.“ A. Šlepiką kalbina žurnalistas Vytautas Markevičius. Tikrais istoriniais faktais paremtas, prieš dvylika metų parašytas ir išleistas A. Šlepiko romanas „Mano vardas – Marytė“ per visus šiuos metus sulaukė daugiau nei dvylikos leidimų vien lietuvių kalba, o kur dar kitos kalbos. Kodėl jis toks populiarus? „Čia, matyt, užčiuopta tema, kuri artima žmonėms, – sako knygos autorius. – Tai vaikų, kurie atsidūrė tokiose nepavydėtinai sunkiose situacijose, likimai. Tema turbūt visiems yra jautri. Kitas dalykas – kad pokario Lietuvos istorija ir būtent ta, kuri pasakoja apie vokiečių vaikus, ieškojusius prieglobsčio, daugeliui bent jau mano kartos žmonių buvo nežinoma, tokia baltoji dėmė. Galbūt jiems tiesiog buvo įdomus kitoks kampas. Manau, kad žmonės ją skaito ir todėl, kad ne prastai parašyta.“ Minėtame romane nagrinėjamos skaudžios istorinės temos, susijusios su Antrojo pasaulinio karo pasekmėmis. Ką rašytojas išgyvena dabar, kai netolimoje kaimynystėje vyksta itin nuožmus, žiaurus agresorės Rusijos karas prieš Ukrainą? „Tai yra sukrečiantis dalykas. Visi mes gyvename tokiomis pat, kaip ir aš, manyčiau, nesibaigiančių tragedijų nuojautomis ir esant slogiam, nuolatiniam psichologiniam slėgimui. Juk niekaip negalime išvengti žinių apie Ukrainos frontus, apie Ukrainos žmones, apie jų likimus. Tiesiog kiekvieną dieną skaitau ir ieškau tų žinių, – pasakoja A. Šlepikas. – Džiaugiuosi, kad mūsų žmonės taip pat prisideda: stengiasi siųsti pinigų, siųsti kad ir minimalią pagalbą. Prie to prisidedame ir mes, rašytojai. Per fondą mūsų kolegos Laurynas Katkus, Donatas Petrošius, Marius Burokas ir kiti veža mašinas, pilnas prikrautas įvairių medicininių bei kitų reikmenų, reikalingų Ukrainoje. Tas mašinas ten palieka. Jie praktiškai važiuoja kas mėnesį, ir aš labai džiaugiuosi jų pasišventimu. Buvo laikas, kai galvojome, kad šiais laikais karas yra tiesiog neįmanomas dalykas. Karo Europoje, tokiame civilizuotame pasaulio kampe, negali būti. Tačiau kai atsiranda bepročių, viskas subyra. Knyga „Mano vardas – Marytė“ Ukrainoje buvo išleista 2015 metais. Tuomet karas buvo ką tik prasidėjęs. 2014-aisiais Rusija užgrobė Donbasą, Luhanską, Krymo pusiasalį. Žmonės, kurie skaitė mano knygą pristatymuose Ukrainoje, teigė, kad buvo juntamas labai aiškus ryšys tarp tos mano istorijos, kuri parašyta knygoje, ir vaikų likimo Ukrainoje. Jau tada, 2015-aisiais, vien tiktai vidinių pabėgėlių Ukrainoje buvo du milijonai, dar 800 tūkst. buvo pabėgę į Rusijos gilumą. Kiek dar milijonų žmonių yra Europoje. Visur tai didžiulio masto tragedija, kuri tarsi sako mums, kad žmonės nesimoko iš savo istorijos, iš savo klaidų. Kita vertus, tai sako, kaip žmonės pasiduoda manipuliacijai – tiesiog baisu žiūrėti į rusų tautą ir rusų valstybę, kuri pavirto kažkokia pamazgų duobe.“ Daugiau: www.bernardinai.lt .