Dvasinių problemų turinčiam žmogui pirmiausia reikia padėti, o ne jį bausti. Taip mintį, ar manipuliavimas savižudybe negalėtų būti laikomas bent jau baudžiamuoju nusižengimu, už kurį teismas galėtų skirti priverčiamąsias medicinines priemones, komentuoja žinomas psichiatras-psichoterapeutas Raimundas Alekna. Jį kalbina žurnalistas Vytautas Markevičius. Kalbant apie savižudybes dažnai vartojamas posakis – gąsdinimo politika. R. Alekna teigia: „Mes, gydytojai praktikai, su šiuo fenomenu s...
Dvasinių problemų turinčiam žmogui pirmiausia reikia padėti, o ne jį bausti. Taip mintį, ar manipuliavimas savižudybe negalėtų būti laikomas bent jau baudžiamuoju nusižengimu, už kurį teismas galėtų skirti priverčiamąsias medicinines priemones, komentuoja žinomas psichiatras-psichoterapeutas Raimundas Alekna. Jį kalbina žurnalistas Vytautas Markevičius. Kalbant apie savižudybes dažnai vartojamas posakis – gąsdinimo politika. R. Alekna teigia: „Mes, gydytojai praktikai, su šiuo fenomenu susiduriame labai dažnai ir jį vertiname labai atsakingai. Visi mes vienokiu ar kitokiu būdu savo gyvenime naudojame tam tikras išgyvenimo strategijas, ir jos visos nukreiptos ta pačia linkme. Kiekvienas žmogus turi ir fiziologinių, ir psichologinių poreikių – visi jie vienodai svarbūs. Vienas tokių psichologinių poreikių, turbūt pagrindinis, – būti pripažintam. Jeigu žmogaus poreikiai nepatenkinti, tuomet jis jaučiasi nesaugus, patiria diskomfortą. Kad žmogus gautų šį pripažinimą, naudoja įvairiausias strategijas. O jos paprastai būna išmoktos iš savo šeimos atstovų, pirmiausia iš tėvų, galbūt senelių, kitų svarbių asmenų, galbūt mokytojų ar vyresniųjų brolių, seserų. Tokio pripažinimo siekis sukelia įtampą, todėl visi su tuo susijusieji jaučiasi blogai. O kai žmonės jaučiasi blogai, tai kur jiems kreiptis? Paprastai – į specialistus, tarp jų – psichologus, psichiatrus, psichoterapeutus. Nuo gąsdinimo labai daug kas kenčia. Pirmiausia šeima, draugai, pažįstami, nepažįstami žmonės. Kenčia ir pats gąsdintojas. Gal jis tiesiog neranda atspirties taško, o gal taip išreiškia savo nelengvą, kartais itin sunkią būklę? Kas yra gąsdintojas? Toks žmogus paprastai yra įsitraukęs ir įtraukęs kitus asmenis į patį populiariausią psichologinį žaidimą, kuris vadinasi dramos trikampiu. Jį labai išsamiai aprašė psichoterapeutas, transakcinės analizės specialistas Stephenas B. Karpmanas. Dramos trikampyje dalyvauja trys veikėjai: auka, persekiotojas ir gelbėtojas, ir jo esminis bruožas – didelė vaidmenų kaita. Pavyzdžiui, žmogus, kuris jaučiasi kaip auka, gali greitai tapti persekiotoju, o iš persekiotojo pereiti į vadinamąją gelbėtojo poziciją. Tai štai, kai yra gąsdintojai, žmonės, kurie mus gąsdina, turime suprasti, kad vyksta pasąmonės procesai – pats žmogus to nesupranta, nes būna desperacinės būsenos. Kodėl dažnai į tokius asmenis reaguojama labai negatyviai? Įtraukti į dramos trikampį žmonės patys jaučiasi kaip ką tik buvę gelbėtojai, bandantys pagelbėti aukoms, o dabar tapo aukomis. Ir tada kyla nusivylimas, kad jie nei iš šio, nei iš to, tarsi geranoriškai norėję ką nors padaryti gera, kad auka pasijaustų geriau, patys pasijunta blogiau. Tai juos supykdo, suerzina, ir jie tampa persekiotojais. Šie vaidmenys nuolatos keičiasi. Dar labai svarbu žinoti charakteristikas, kaip galime atpažinti, kad žmogus yra dramos trikampyje. Auka, persekiotojas ir gelbėtojas turi tam tikrus bruožus. Pavyzdžiui, auka laikomi tie, kurie šaukiasi pagalbos, kurie pamiršta, kai jiems tai tampa patogu, jų elgesys būna sumišęs. Ne mažiau svarbu, kad dramos trikampyje turi būti dar vienas asmuo – gelbėtojas. Gelbėtojai yra klastingai paslaugūs – tam, kad išlaikytų kitus, nuo jų priklausomus. Realiai jie kitam nepadeda, nes iš tikrųjų to nenori, stengiasi kitą išlaikyti kaip auką, kad ir toliau galėtų vaidinti gelbėtoją. Trečiasis yra persekiotojas. Tai tokie asmenys, kurie nustato nerealias taisykles, jas bando šiurkščiai įgyvendinti, puldami silpnesnius už save. Taip dramos trikampyje atsiduria trys asmenys – kaip kažkokia šventoji trejybė, kai jie vienu metu gali būti greitai besikeičiantys trys asmenys. Tam, kad gąsdinimas liautųsi, reikia išeiti iš dramos trikampio. Ir vėlgi tas pats Karpmanas duoda receptą. Dramos trikampį jis pavadino atjautos trikampiu. Anot jo, reikia, kad žmogus, kuris prašosi pagalbos, kuris tokiu būdu gąsdindamas siekia tos pagalbos, suvoktų, kokios pagalbos jam iš tikro reikia. Tas, kuris nori jam padėti, taip pat turi aiškiai suprasti savo vaidmenį – ar jis pajėgus padėti? Ir ko reikia, kad tas, kuris nori, galėtų padėti?“
Daugiau: https://www.bernardinai.lt/psichiatras-r-alekna-dvasiniu-problemu-turinciam-zmogui-pirmiausia-reikia-padeti-o-ne-ji-bausti/.
