Pokalbis su kun. Ričardu Doveika apie Škaplierinės atlaidus

Vasara – atlaidų metas. Mažesniuose Lietuvos miesteliuose, kaimuose jie – ypatingas fenomenas, graži tradicija, kai į tėviškę sugrįžta kitur apsigyvenę vaikai, anūkai, susirenka giminės – atrodo, kad pagrindinė priežastis per atlaidus ir yra šeimos ar giminės susirinkimas, pobūvis. Mūsų visuomenė sekuliarėja, ir dažnas jau nebežino religinės šventės prasmės, šv. Mišiose dalyvauja kaip stebėtojas. Ar ši aplinkybė nesumenkina atlaidų iškilmės? Su dienraščiu „Bernardinai.lt“ mintimis dalijasi kunigas Ričardas Doveika. Jį kalbina žurnalistas Vytautas Markevičius. Liepos mėnesį daugelyje Lietuvos parapijų žmonės kalba, kad bus Škaplierinės atlaidai – Škaplierinė, Škaplierna... Keistas žodis, kurio niekaip nesuprasi, jeigu nežinai tiksliai, ką jis reiškia. „Labai gilus ir gražus šis žodis, atnešantis ne vieno šimtmečio, tūkstantmečio istoriją, nuostabią dovaną. Škaplierinės atlaidų titulu, kiek teko domėtis, jeigu neklystu, Lietuvoje yra tituluotos aštuonios bažnyčios. Šis titulas gali būti išskleistas daug tiksliau – tai Karmelio kalno Švenčiausiosios Mergelės Marijos šventė, minima liepos 16 dieną, – pasakoja kun. R. Doveika. – Šios šventės ištakos slypi Šventojoje Žemėje, Karmelio kalne. Ten jau ankstyvaisiais viduramžiais buvo susibūrusi krikščionių bendruomenė, vėliau tapusi Karmelitų ordino pradininke, gyvenusi kaip Jėzaus mokinių bendruomenė tuometinio pasaulio iššūkių akivaizdoje. Atlaidai, kuriais mes švenčiame tikėjimo šventes ar net vienokį ar kitokį Marijos apsireiškimą, – tai tam tikras anapusybės prakalbėjimas į mus, esančius laike. Atlaidai būna labai savalaikiai, labai tikslingi, labai ryškūs. Karmelio kalno žinia yra globos žinia, santykio žinia, ir kartu atlaidai – tai atsakymo iš mūsų pusės diena: pasitikėjimo, atsidavimo ir leidimosi būti globoje. Tai nuostabus dialogas, kur škaplierius („scapularium“) – tai tarsi tas didysis iš Dievo Motinos rankų gautas apsiaustas, kurį karmelitai vienuoliai vilkėdavo, kuris turėdavo priekinę dalį ir nugarinę, kuris buvo tapęs vos ne jų darbo įrankiu, vėliau abito dalimi. Škaplierius, kaip Marijos globos ženklas, jos dėmesio ženklas, visuomet akcentuoja, kad vienintelis pasitikėjimo šaltinis tikinčio žmogaus gyvenime yra Dievas, Jėzus Kristus. Visa, kas yra aplink, – ar tai būtų angelai, ar mūsų šventieji, net pati Dievo Motina, – visi jie yra tie tiltai, tilteliai, intakai, sraunesnės ar seklesnės upės ar vandenynai, kurie kiekvieno mūsų gyvenimo laivą bando nuplukdyti į Jėzaus artumą, į tą ramybės uostą. Ir leidžia mums džiaugtis tomis malonėmis, kuriomis Lietuvoje labai didžiuojamasi. Yra išlaikyta tradicija Pirmosios Komunijos dieną, Eucharistijos šventėje, krikšto tėvams, tėvams, seneliams įteikti vaikams rožinį kaip dialogo simbolį, kaip maldos ženklą, kalbėjimosi dovaną ir škaplierių – globos ženklą. Vėliau krikščionybėje škaplierius yra tapęs medalikėlio pavidalo, kurį daugelis žmonių nešioja šalia kryželio. Bet visų pirma tai yra ženklas – tai nėra amuletas, nėra kažkoks energetikos šaltinis ar geros nuotaikos talismanas – tai yra ženklas. Kai yra tarpusavio pasitikėjimas, suklysti neįmanoma – kai žmogus yra atviras dangui, dangus visuomet yra dosnus savo palaima ir malonėmis.“ Daugiau: https://www.bernardinai.lt/ka-siandienos-zmogui-reiskia-atlaidai-svarsto-kun-r-doveika/.