Šaukšto Proto dienoraštis, 20... m. gegužės 28 d.

Šiandien viskas taip greitai keičiasi. Penkios minutės šiltos saulės, kvapą gniaužiantys skaisčiai balti debesys, šalto vėjo gūsis, juodi debesys, lietus be ledukų, lietus su ledukais (laikykitės pomidorai, laikykitės!...), vėl saulė, greitasis sodinimas (o! narsuoliai sukulentai, vis tik atsigauna!), dar lietaus, dar vėjo... Primena pajūrinius klimatus. Kurie primena visų pirma atostogas, visų antra - jausmą, kad esu gyva. Na, ne tai, kad dažnai jausčiausi mirusi (nors būna ir tokių akimirkų), bet nuolatiniai pokyčiai vis dirgina kažkokį džiaugsmingos gyvybės pojūtį ("orientacinį refleksą", paslaugiai, bet dygiai sako vidinė ypata raginiais akiniais). Maždaug taip būna gera greitai važiuoti arba plaukti, skrodžiant orą. Judėjimas, tėkmė, srautas, nuotykiai, naujovės, pasikeitimai, tobulėjimai, atradimai. Visko reikia, kaip gyvybės įrodymo. Gal net ne vien gyvybės - ir jėgos, ir jaunystės, ir drąsos. Ne taip jau dažnai pokyčius ir progresą vertinam neigiamai - dažniau net nepradėjus susimąstyti, galva ima spontaniškai linksėti - taip taip, gerai pavarei, taip ir laikyk.