Iš asmeninio dienoraščio. 20... m. lapkričio 25 d.

Savaitgaliai man dažnai būna panašūs į olas - tokias, kur skliautas toli ir aukštai, per vidurį neįsivaizduojamo tyrumo ežeras, visiškai lygiu paviršiumi, kažkur laša - nesimato, bet aiškiai girdisi - ir kvepia šlapiu skėčiu. Ne, iš tiesų mano savaitgaliai nekvepia šlapiu skėčiu, bet aš šitų bakterijų pavadinimo nežinau, ir kartą užuodusi jas tikroje oloje, dabar jau nebegaliu atsisveikinti su šita asociacija. Na, tai tegul. Bet šalia aidinčių lašų mano galvoje aidi ir per savaitę nugirsti dalykai, apie kuriuos prisėdu pagalvoti ilgiau. Jau visai kaip gerai žinomoje knygoje apie burtininkų mokyklą, paleidžiu tuos dalykus į olos vidurio ežerą ir stebiu, kaip jie skleidžia ūkanos storumo sparnus, auga, plėtojasi, plaukioja, keičia spalvas ir vis atidžiai į mane pažiūri, ar tikrai matau. Matau, tikrai matau, ir man labai patinka.