Pokalbis su keliautoju Danu Pankevičiumi

Keliautojas Danas Pankevičius išvyksta į 197-ą šalį, turinčią valstybės statusą. Šiam pomėgiui – aistrai keliauti – jis paskyrė 25-erius metus. Danas sako, kad kitokio gyvenimo neįsivaizduoja ir nenorėtų. D. Pankevičių kalbina žurnalistas Vytautas Markevičius. „Nelaikau savęs stipriu žmogumi, gal kiek daugiau turiu kantrybės, galiu kęsti tam tikras sunkias sąlygas, bet gana dažnai pervargstu, ir tenka kreiptis į medikus, – pasakoja D. Pankevičius. – Reikėjo kartą net į medikus kreiptis Lietuvoje. Jaučiausi toks pavargęs, tiesiog išsekęs. Tai medikai ir pasakė, kad mano gyvenimo būdas tiesiog chroniškai išsekino organizmą, liepė ilsėtis, geriau maitintis. Taip lengva pasakyti. Lietuvoje tai galiu gauti. O ką daryti kelyje, ypač skurdžiose šalyse?“ Keliautojas patikina, kad stengiasi labiau save prižiūrėti, gerai maitintis, mat, kai organizmas išsekęs, išvargintas, tuomet labiau ir įvairiausios ligos puola. „Vieni didžiausių mano priešų yra uodai, nes jie yra pagrindiniai įvairiausių ligų platintojai“, – prisipažįsta keliautojas. Kaip D. Pankevičių paveikė dėl COVID-19 atsiradusi priverstinė pauzė? „Per pandemiją man nedaug laiko teko būti vienoje vietoje. Jai prasidėjus, aš buvau Pietryčių Azijoje, o vėliau, pandemijai įsibėgėjus, suradau galimybę ir grįžau į Lietuvą. Lietuvoje pasėdėjau turbūt du mėnesius, o paskui vis tiek nebeištvėriau ir buvau sumąstęs žygį – pėsčiomis apeiti visas Baltijos šalis, pradedant Estijos šiaure ir baigiant prie Lenkijos sienos. Susigalvojau tris taisykles, kad kiek apsunkinčiau kelionę, kad daugiau būtų iššūkių. Be jų aš negaliu. Taigi nutariau visą laiką miegoti palapinėse, jokio miego lovose, pats gaminsiu valgyti, maudysiuos tiktai atviruose vandens šaltiniuose – upėse, ežeruose, jūrose. Tačiau man šis planas nepavyko, latviai susprogdino vadinamąjį keliavimo burbulą, aš dar būčiau spėjęs nuvažiuoti į Estiją, tačiau nebebūčiau spėjęs legaliai grįžti į Lietuvą. Nutariau nelegalių dalykų nedaryti Latvijos miškuose, tiesiog likau Lietuvoje ir keliavau aplink Lietuvą visą mėnesį, – pasakoja keliautojas. Kelionę baigiau jau spalio mėnesį, kai buvo minusinė temperatūra. Bet pasižadėjimu sau labai džiaugiausi. Visą laiką gyvenau palapinėse, miškuose, maudžiausi minusinės temperatūros vandens telkiniuose. Per tas dienas įveikiau pėsčiomis daugiau negu tūkstantį kilometrų. Labai džiaugiausi ta kelione, nes turbūt niekada nebūčiau sugalvojęs tiek laiko skirti vienam žygiui. Lietuvoje mėgstu pakeliauti, bet dažniausiai tai būna vienos dienos žygis. Gali būti dviejų ar trijų dienų, tačiau tokių ilgesnių žygių metu turi galimybę pamatyti Lietuvos grožį ir gamtos pokyčius. Kai gyveni miškuose, matai, kaip keičiasi gamta, vienur susirandi uogų, kitur girdi elnių rują ir t. t. Mane tikrai labai sužavėjo Lietuvos grožis, žmonių, ypač gyvenančių vienkiemiuose, gerumas. Kokia nors sena močiutė pamatys tave, tai būtinai pasikvies, pasiūlys vandens ar obuolių. To nepajusi kitur.“ Daugiau: https://www.bernardinai.lt/keliautojas-d-pankevicius-tik-sugrizes-is-tolimiausiu-krastu-supranti-kokia-grazi-yra-musu-lietuva/.