Pokalbis su poetu ir vertėju Vladu Braziūnu

„Tarpais net pagalvodavau, net ir su saviške Alma esam nusistebėję, negi karas, bent Lietuvoje paprastai nelenkęs nė vienos kartos, mūsų seneliams paskyręs net du pasáulinius, – negi tas bjaurus padaras mus aplenks. Pastaras metas visas iliuzijas išsklaidė. Teko kuo aiškiausiai suvokti, kad laikas yra nenykstamas, nepabaigiamas – kaip ir istorija“, – sako poetas, vertėjas Vladas Braziūnas. Pasaulinės poezijos dienos proga žurnalistas Vytautas Markevičius su poetu kalbasi apie karą ir kūrybą, apie jo gimtąjį Pasvalį ir Latviją – bičiulių poetų ar kitaip su poezija susijusių pažįstamų žmonių kraštą. Kasdien gausu informacijos apie netoliese vykstantį karą, kitus įvykius, krečiančius pasaulį. Kaip poetas išgyvena šį laikmetį, kas vyksta jo kūrybiniame pasaulyje? „Nežinau, ar būna kada metas – pats geriausias. Ypač tame Paties minimame kūrybiniame pasauly. Gali̇̀ juk žmogus išgyventi ir laimingiausias savo gyvenimo dienas, bet pasižiūrėsi į tų dienų kūrybą, ir ji gali pačiam pasirodyt tuštoka ir banaloka, nuvilianti, – svarsto V. Braziūnas. – Pandemijos metai iš karto smarkiai gal trikdė, jauteisi žmogus supančiotas, bet paskiau pripratai, kaip sakoma, ir šuva kariamas pripranta, tai teko sėsti prie stalo ir bandyt užsimiršti. Kartais pavykdavo. Per pandemiją, atrodo, būsiu parašęs dar vieną eilėraščių rinkinį, tiesa, jį užmetęs, bet kada nors vis tiek jį atkasiu, nupūsiu dulkes ir gal kas išleis, pavadinsiu, ko gera, ornitologiškai – „Raudonos dagilių kaukės“, bet pandemijos realijomis nieko ten negąsdinu, patirtis pamokė, kad aktualijos sensta dar net nepaskelbtos, poezija joms įsikurti – toli gražu ne pati tinkamiausia vieta. Kai juodžiausi atavistiniai žmogaus prigimties gaivalai, užkrėtę visą imperiją, jau brutaliausiai, jau keliais frontais užpuolė kaimynę Ukrainą, brangią ir mano širdžiai, tikrai pasijutau priblokštas, gal ir bejėgis, neįstengiantis atsitraukti nuo radijo, nuo televizoriaus, nuo kompiuterio, visur buvo pilna karo, gaudėm kiekvieną žinią iš ten, kur būta tavo paties, kur gyveno tavo pažįstami, su kuriais draugauta, keistasi eilėraščiais, vertimais. Galiausiai vis tiek pavargusi sąmonė įjungia savisaugos likučius, gal dar posveikį protą, šis primena, kad nebesi koks jauniklis, kad tau gal likusių metų aritmetika nepermaldaujama, tad blaškytis užteks, raminkis ir daryk, ką privalai daryti Ukrainai, bet nepamiršk ir egzistencinės žmogaus prievolės jau kaskart būti pasirengus, taigi pirmiausia baigti įsipareigotus ar šiaip tik pradėtus darbus, nepalikti po savęs jų našlaičių, kai ką surinkt vienon vieton ir išleisti, kai ką bent aptvarkyt ir kam nors palikti – biblioteką, nuotraukų negatyvus ir kitokį vadinamąjį archyvą, o jei dar spėsi rašyt, – aprašyk gal pirmiausia, kas tau dabar vis tankiai vaidenas, kas su tavim ir užges – savo neišskirtinio gyvenimo sapną... Šiuo metu taip ir bandau daryti, dirbu, stengiuosi nesileisti blaškomas, stengiuosi tiems sapnams išrasti – savo žanrą, kad dar vienu debiutuočiau. Kol kas matau, kad čia bus knyga, panaši į prozos, bet poeto prozos.“ Daugiau: https://www.bernardinai.lt/poetas-v-braziunas-man-vis-iskyla-tos-dvi-susipynusios-temos-laikas-ir-namai-pirmieji-ir-paskutiniai-amzinieji-taip-pat/.