Pokalbis su ambasadoriumi A.Valioniu apie Lietuvos narystės ES du dešimtmečius

Lietuvai minint narystės Europos Sąjungoje 20-metį, ambasadorius Antanas Valionis prisimena garsųjį susitikimą, vykusį tuometiniuose Vilniaus sporto rūmuose, į kurį kai kurie protestuotojai atėjo apsiginklavę šakėmis. Sėdėjo anuomet su premjeru Algirdu Brazausku pirmoje eilėje ir klausėsi niekuo nepagrįstų žemdirbių nuogąstavimų, kad neva Europos Sąjunga ne tik kad nieko neduos, bet ir numaus paskutines kelnes. Įdomu, ką jie pasakytų šiandien? – šypsodamasis svarsto buvęs užsienio reikalų ministras A. Valionis. Jį kalbina žurnalistas Vytautas Markevičius. Kokie didžiausi iššūkiai buvo Lietuvai siekiant narystės Europos Sąjungoje? A. Valionis pasakoja: „Mūsų valstybė buvo neseniai atkurta, išėjusi iš socialistinio lagerio su visais ekonominiais, socialiniais ir mentaliteto ypatumais. Mes skyrėmės ir nuo socialistinio lagerio šalių, kurios buvo vadinamos liaudies demokratinėmis respublikomis. Tuo metu dirbome išskirtinai geromis, komfortiškomis sąlygomis, kadangi visos politinės partijos vienareikšmiškai pasisakė už NATO ir Europos Sąjungą. Su visuomene buvo šiek tiek kitaip. Čiagi buvo valstiečiai. Aš dabar prieš tuos visus jubiliejinius renginius atmintyje atkūriau kai kuriuos įvykius, peržiūrėjau nuotraukų albumus. Iškilo atmintyje tuometinis susitikimas Vilniaus sporto rūmuose, į kurį buvo suvažiavę apie penkis tūkstančius žemdirbių. Kai kurie jų buvo atsinešę šakes. Tie fermeriai, valstiečiai vienas per kitą dėstė tokį bendrą leitmotyvą, kad niekas mums niekada nieko nedavė, o Europos Sąjunga ne tik kad nieko neduos, bet ir paskutines kelnes numaus. Taigi reikėjo dirbti su šia visuomene. Dabar jūs paklauskit tų valstiečių, ką jie galvoja apie Europos Sąjungą. Šiuo metu Lietuvoje apie 80 procentų gyventojų remia mūsų narystę Europos Sąjungoje. Taigi didžiausi iššūkiai buvo susikalbėti su savo visuomene ir patiems nusistatyti rengimosi narystei greitį, kad derybas baigtume kartu su kitais. Priminsiu, kad jas mes pradėjome keleriais metais vėliau negu Lenkija, Čekija, Estija. Pirmasis derybų turas įvyko 2000-ųjų vasario mėnesį. Tada buvo paskelbtas regatos principas, kuris reiškė: tie, kurie pirmieji baigs derybas, tie ir tampa kandidatais į Europos Sąjungą. Tai mes padarėme 2002-ųjų gruodžio mėnesį Danijoje, Kopenhagoje, o 2004-ųjų gegužės pirmąją tapome ES nare.“ Kalbėdamas, kur galėjo būti Lietuva, jeigu nebūtų įstojusi į Europos Sąjungą, A. Valionis svarsto: „NATO ne tik garantuoja saugumą, bet ir labai stipriai didina investicijas, nes jeigu saugi šalis – visi nori investuoti, ir atvirkščiai. Europos Sąjunga, kuri skirta prekybai, prekių, paslaugų, žmonių judėjimui, kartu gerokai didina saugumą, nes ten, kur investuotas kapitalas, kur prekiaujama, ta teritorija, ta valstybė ryžtingai ginama. Taigi mes gerokai išplėtojome saugumą, gana greitai persitvarkėme. Pažiūrėkim, apie šešis kartus išaugo BVP, sumenko Lietuvoje nusikalstamumas, apskritai pasikeitė mūsų kultūra. Kaip atrodė ir dabar atrodo valstiečių ūkiai – kiek aš matau tvarkos, valyvumo.“ Daugiau: www.bernardinai.lt