Ponios Almos Adamkienės mirties metinės. Prisiminimais dalijasi Adamkų šeimos gyvenimo bendrakeleiviai

Praėjus metams po šviesaus atminimo ponios Almos Adamkienės (1927–2023) mirties, dienraštis „Bernardinai.lt“ drauge su jos gyvenimo bendrakeleiviais prisimena šią išskirtinę asmenybę, kurią daugelis vadino ne šiaip pirmąja Lietuvos ponia, bet ir elegancijos bei santūrumo etalonu. Prisiminimais dalijasi vaikų ligų gydytoja Olga Zimanaitė, Alytaus rajono Butrimonių gimnazijos direktorius Valdas Valvonis, filantropė Birutė Vizgirdienė ir kunigas Ričardas Doveika. Juos kalbina žurnalistas Vytautas Markevičius. Pažinojusieji ponią Almą mylėjo ją už nepaprastą nuoširdumą, dėmesį ir pagarbą kiekvienam žmogui, už įvairiapusę pagalbą Lietuvos vaikams. Vaikų ligų gydytoja Olga Zimanaitė sako: „Penkiasdešimt dvejus metus dirbau vaikų ligoninėje. Darbo metu teko laimė susipažinti su Jo Ekscelencija Valdu Adamkumi ir šviesaus atminimo ponia Alma Adamkiene. Mes susipažinome gana anksti, kai darbą pradėjo prezidentas Valdas Adamkus. Labai greitai jie atvyko į vaikų ligoninę. Priežasčių tam buvo keletas: dėmesys vaikams ir Lietuvos vaikų vilties gydytojų vizitas vaikų ligoninėje. Mūsų draugystė nuo pat pirmos dienos užsimezgė labai tvirta. 1999 metais ponia Alma įkūrė labdaros ir paramos vaikams fondą, kurio tikslas buvo padėti vaikams: juos šviesti, pagelbėti mokykloms, bibliotekoms ir sergantiems vaikams. Penkiolika metų, kol veikė fondas, mes aktyviai bendradarbiavome ir su ponia Alma, ir jos šeima, nes jie labai padėjo sergantiems vaikams. Noriu priminti, kad ponia Alma buvo oficiali vaikų ligoninės globėja. Ji mus labai rėmė, tiesiog nuo pirmos dienos užbūrė savo nuoširdumu, skleidžiama šiluma ir geranoriškumu. Ji nebuvo daugiakalbė, buvo labai išmintinga, visada šypsojosi. Jeigu ateidavo į ligoninę ir čia sutikdavo tėvus su vaikais, visada sustodavo, paklausdavo, kaip sekasi. Niekada iš ligoninės neišeidavo nepasikalbėjusi su gydytojais, slaugytojais. Susidarydavo įspūdis, kad čia, ligoninėje, susitinka seni, geri pažįstami, nuoširdūs, šilti žmonės. Nebuvo juntama jokia įtampa. Atvesdavo pas mus svečių, supažindindavo su Lietuvoje reziduojančių ambasadorių antrosiomis pusėmis, visos dalyvavo vizituose vaikų ligoninėje. Buvo atvedusi Belgijos karalienę. Mane asmeniškai ji visada žavėjo savo išmintimi, ypatinga elegancija, visada miela šypsena ir ypatingu rūpinimusi sergančiais vaikais.“ Kunigas Ričardas Doveika kalba: „Prisimenant ponią Almą Adamkienę man asmeniškai iškyla Šventojo Rašto žodžiai, kuriuos Marija savo lūpomis ištaria aplankiusi giminaitę Elžbietą: „Mano siela šlovina Viešpatį, mano dvasia džiaugiasi Dievu, savo Gelbėtoju, nes jis pažvelgė į nuolankią savo tarnaitę.“ Šiuose Marijos ištartuose žodžiuose aš dar kartą atrandu ponios Almos tikėjimo ir dėkingumo už gyvenimą žodžius Dievui. Ponia Alma mums visiems išlieka dovana ir pamoka, nes minint jos mirties pirmąsias metines visa tauta ištaria pačius gražiausius žodžius apie ją. Taip, ji mums yra Dievo dovana, dovana tautai, dovana Ekscelencijai prezidentui. Dovana, o kartu ir širdies neatskiriamoji, nes ji visuomet buvo šalia, šalia savo vaikystės, tėvų, šalia gyvenimo iššūkių, šalia ir juose. Ji buvo šalia prezidento, bet niekada nebuvo šešėlis. Alma niekada nebuvo niekieno šešėlis. Ji klausėsi, bet niekada nieko neužgožė. Ji ėjo šalia ir kartu sugebėjo daugybei Lietuvos žmonių, o ypač Lietuvos vaikų, tapti rūpestingumo, atjautos ir tikrosios meilės motina. Ji buvo šalia ir kartu visa savimi ištikimai iki pat paskutinio atodūsio. Ponia Alma man asmeniškai visuomet išlieka didžiausia pamoka. Pamoka, kurioje atsidengia nuostabus gyvenimo apsisprendimas: jeigu nori gyventi dėl savęs – tai pirmiausia turi gyventi dėl kitų. Iš esmės visą save atiduodama, ji surinko save į gražiausios pamokos gyventi prasmingai gelmę. Jei nori tapti ženklu, turi pirmiausia atsiklaupęs išdalinti save ir gyvenimą dėl kitų. Atrandu jos darbštumo savybę, nes ši savybė brendo nelengvais gyvenimo etapais. Dėkingumas... Dėkingumas turbūt yra gražiausia ponios Almos savybė, nes visas jos gyvenimas buvo nesibaigiantis dėkingumas, dėkingumas gyvenimo aplinkybėms, kurios leido sutikti ir savo gyvenimo meilę, ir gyvenimo prasmę. Dėkingumas, išbandytas laiku ir nuotoliais, karo rykštėmis, pabėgėlių stovyklomis. Dėkingumas ilgesiui, troškimui ir pažadui, santuokos dieną duotam prezidentui: „Mylėsiu tave amžinai.“ Ponia Alma man visada išlieka žmogumi, dovana, pamoka, žmona ir bendrakeleive, ženklu ir liudijimu, kad tikra meilė tikrai išlieka amžinai.“ Daugiau: www.bernardinai.lt .