Pokalbis su VUL Sanataros klinikos kapelionu kun. Gabrieliumi Satkausku

Kaip atrodo kunigo tarnystė vienoje didžiausių ligoninių Lietuvoje? Kodėl tarnystė ligoninėje yra tokia brangi kunigui? Ką daryti, kai kitas kenčia? Į šiuos ir kitus klausimus kaip visada šypsodamasis atsako Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų kapelionas kunigas Gabrielius Satkauskas. Kunigą kalbina žurnalistas Vytautas Markevičius. Prieš pokalbį kun. G. Satkauskas prisimena: „Dar paauglystėje norėjau būti mediku, tarnauti ligoniams juos gydydamas. Kai atradau pašaukimą į kunigystę, pats ėjau savanoriauti į ligonines. Dabar mano troškimas išsipildė su kaupu.“ Kun. G. Satkauskui tenka teikti dvasinę pagalbą su liga ar mirtimi kovojantiems žmonėms. „Būna įspūdingų atvejų, – pasakoja dvasininkas. – Kartą viename iš trijų ligoninės korpusų ieškojau vieno vaikelio. Neseniai buvo priėmęs Pirmąją Komuniją, tačiau jau buvo išvykęs. Nežinojau, kur jis yra. Ir netikėtai koridoriuje prie posto iš tualeto išeina mama su sūnumi vežimėlyje, su tuo mano minimu vaikeliu, – pasirodė, jie jau dvi savaites nebegalėjo ateiti į koplyčią. Mane pamatę jie taip apsidžiaugė: o, kunige, jūs čia ateinate! Mes norime priimti Komuniją! Sūnus buvo po sunkios operacijos. Ir štai Dievas netikėtai vėl suvedė mus. Einu pas kitą ligoniuką į vaikų ligoninę, matau pro langą, kad stovi lauke kažkoks kunigas. Ten prieš gerą mėnesį teikiau Sutvirtinimo sakramentą vienam jaunuoliui, kuris po labai sunkios kaklo traumos buvo paralyžiuotas. Dažnai apie jį galvojau, kur jis yra, kaip būtų galima jį sustiprinti. Reanimacinėje jo jau nebebuvo, matyt, gulėjo kažkurioje palatoje. O kunigas, pasirodo, buvo to jaunuolio klebonas, ir iškart su mama mane palydėjo į jo palatą.“ Kun. G. Satkausko teigimu, Viešpats išlaukia momento ir nuveda pas ligonius tada, kai labiausiai reikia: „Artimieji paprastai kreipiasi ištikus kritinei situacijai, kai būna labai rimta, o ligoniui labiau reikia ne Ligonių patepimo sakramento, o viatiko (Komunija, kurią Katalikų Bažnyčia teikia sunkiai sergantiesiems prieš Ligonių patepimo sakramentą). Kai žmogus jau yra beužmiegantis, iškeliaujantis iš šio pasaulio, taip pat teikiamas Ligonio patepimo sakramentas, bet jis yra teikiamas su viatiku.“ Kai situacija kritinė, gydytojai, personalas, sesutės, pasak kun. G. Satkausko, įmeta jam į dėžutę lapelį, kur būna nurodytas vardas, pavardė, palata, ligonio būklė: „Kunige, kai galėsite, aplankykite.“ „Taip pat manęs ieško ir patys ligoniai“, – pasakoja Santaros klinikų kapelionas. Kun. G. Satkauskas tvirtina bandantis vis mažiau turėti pagundų, kad visus išgelbės, visiems patarnaus. „Suprantu, kad gal svarbiau yra ne kiekybė, ne gausa, aktyvizmas, bet gylis, pasitikėjimas Dievu, malda. Noriu burti savanorius, kurie vieną ar kitą dieną aplanko ligonius, pastiprina juos ir emociškai užsimena, kad gal sekmadienį ateis kunigas. Tai labai pasiteisina, nes pamatęs kunigą žmogus iš karto išsigąsta ar kuklinasi. Kiti ima sakyti, kad neturi kuo jam atsidėkoti. Tada juos reikia nuraminti, pasakyti, kad tai yra dovana, nėra jokių mokesčių. Aš visada sakau – nieko neimsiu“, – sako jis. Kunigas – tas žmogus, kurio akivaizdoje arba ant kurio rankų žmogus išgyvena paskutines žemiškojo gyvenimo akimirkas. Jis mirs. Jis iškeliauja amžinybėn. Kaip tai išgyvena dvasininkas? „Labai jautriai, – atvirauja kun. G. Satkauskas. – Pavyzdžiui, sekmadienį buvo 50 ligonių. Dauguma jų gal pasveiks, keli – tikrai ne. Jie sąmoningai supranta, kad jų dienos paskutinės, – tiesiog aš būnu šalia, išklausau. Pirmiausia svarbu parodyti meilę, dėmesį savo buvimu. Tada švelniai pasiūlau geriausia – sakramentą, kuris visada padeda, suteikia ramybę, tvirtumą, viltį, suvienija su Dievu. Tai esminis dalykas. Mes sukurti būti su Dievu, tik Jame mūsų amžina laimė. Komunija, palaiminimas, išklausymas – viskas prasideda nuo žmogiškumo.“ Daugiau: https://www.bernardinai.lt/kapelionas-kun-g-satkauskas-tarnaujant-ligoniams-ypac-svarbu-parodyti-meile-demesi-savo-buvimu/.