Pokalbis su prof. dr. V. Rakučiu apie jo knygą „Karai ir taikos“

„Taikoje galvojame apie karą, o kare kovojame dėl taikos“, – taip apie pasaulyje vykstančius karus, didėjančius konfliktus, galinčius peraugti į sunkiai prognozuojamus susidūrimus, kalba istorikas, humanitarinių mokslų daktaras, profesorius Valdas Rakutis neseniai išleistoje savo ir Žilvinės Petrauskaitės knygoje „Karai ir taikos. Nuo seniausių laikų iki dabarties“ (išleido „Alma littera“). Tai pasakojimas ne tik apie karą, jo priežastis, principus, karo pramonę, bet ir apie taiką, o ji, pasak autorių, yra visų karų tikslas. Prof. V. Rakutį kalbina žurnalistas Vytautas Markevičius. „Taikos ir karai tarpusavyje susiję, vieni be kitų negali būti. Pažvelgus į istoriją matyti, kad tas cikliškumas yra išlaikomas kas 30 metų. Žmonės eina kariauti, po to vėl trokšta taikos. Tai tęsiasi begalę amžių. Ir, matyt, mūsų laikai – ne išimtis“, – teigia V. Rakutis. Knygoje jis rašo: „Esu įsitikinęs, kad perprasti karo mechanizmą nėra lengva, tačiau jis liudija neįtikėtiną dalyką. Visi karai tam tikru atžvilgiu panašūs. Tokia pati pradžia, kruvinos kovos, iliuzijų žlugimas, jėgų išsekimas ir pabaiga. Karo esmė nesiskiria, skiriasi tiktai jo forma.“ Karo istoriko teigimu, žmonės kartais galvoja, kad mūsų laikais karas yra neįmanomas, kad tai yra praeitas etapas, kad jau niekada tokio dalyko nebus. O pasirodo, praėjus 30 metų naujai užaugusi karta vėl kalba apie tai, kad karais galima spręsti konfliktus, kad turi nugalėti stipriausias. Matyt, tokia yra žmogaus prigimtis, ir mes čia nieko nepakeisime. Skaitytojui gali susidaryti iliuzija, kad karai tarsi ima viršų, jie neišvengiami, o taika ar taikos kažkur klaidžioja. „Ne, – sako V. Rakutis. – Istorijoje mes turime ne tik karus, bet ir ilgalaikes arba trumpalaikes taikas, paliaubas ir kitokius karo pertraukimo būdus, nes karas išsekina kultūrą, išsekina žmones. Tuomet jie jau nebemano, kad reikia tiek daug kariauti, tikslai jų nebeįtikina, ir tada einama prie susitaikymo. O susitaikymas dažnai yra vienos iš pusių pralaimėjimas.“ Karai visomis prasmėmis pragaištingi. Tai kodėl šis suvokimas nesustabdo žmonių nuo noro kariauti? „Didžioji dalis kariautojų patenka į karą ne savo noru. Dažniausiai jie įtraukiami, ir tenka kautis. Noriu pabrėžti, kad yra karą pradedančios valstybės. Jų istorija tiesiog yra karų istorija. Ypač sureikšminami pergalingi karai – nesėkmingi karai yra užmirštami. Kalbama apie tokius dalykus kaip šlovė, didvyriai, vieta, kur kiekvienas gali atsiskleisti. Apie tai garsiai nešnekama, bet visi pagalvoja, gal kažkur nulašės koks karo grobis. Žmonės su karu pradeda sieti savo viltis, tam tikrų pokyčių poreikį. Rusijos atveju tai pasakytina apie jos vadinamąjį Didįjį Tėvynės karą – kad tai buvo herojiškas laikas, kuris vėl ateis, ir tada viskas bus gerai“, – aiškina profesorius. Dabartiniu metu itin retai išgirstame apie taiką. Tik ginklavimasis, karinių pajėgų atgaivinimas, stiprinimas. Be Ukrainos inicijuojamos taikos konferencijos, mažesnių susitikimų, tarsi nieko nevyksta taikos labui. „Neatėjo laikas, – teigia V. Rakutis. – Taikos sudaromos tada, kai viena iš pusių nebegali ilgiau kariauti arba kai visos pusės išsenka ir tolesnis karas nebežada jokių privalumų. Tada tiesiog nebelieka prasmės toliau kariauti ir pereinama prie taikos. Bet kol kuri nors pusė tikisi laimėti, o kita dar nesutinka su tos galimos blogos taikos sąlygomis, tol karas tęsiasi įtraukdamas vis daugiau valstybių. Dažniausiai jų įsitraukimo lygis taip pat auga, nes suprantama, kad katastrofos atveju pasekmės bus labai sunkios. Žmonės tuomet sveria visus įmanomus scenarijus ir kainą, kurią reikia mokėti. Ir kol kainą jie gali mokėti, tol karas vyksta toliau.“ Daugiau: www.bernardinai.lt