Pokalbis su 50-metį švenčiančiu dirigentu Modestu Pitrėnu

Rugsėjo 15-ąją penkiasdešimtmečio sukaktį mini viena iškiliausių Lietuvos kultūros asmenybių – dirigentas Modestas Pitrėnas. Laimėjęs begalę tarptautinių konkursų, žinomas choro ir orkestro dirigentas, pedagogas šiuo metu vadovauja simfoniniams orkestrams Lietuvoje ir Šveicarijoje. Interviu žymus kūrėjas prisipažįsta visa tai pasiekęs savo nuostabių pedagogų, šeimos ir bendraminčių draugų dėka. M. Pitrėną kalbina žurnalistas Vytautas Markevičius. Kalbėdamas, kam labiausiai yra dėkingas už palankiai susiklosčiusį likimą, dirigentas sako: „Aišku, pirmiausia esu dėkingas savo tėvams – už tą aplinką, kuri mane supo, kuri mane formavo, už savo vaikystę pas senelius tose nykiose, pilkose sovietmečio „chruščiovkėse“... Visa tai ne praėjo pro šalį, o giliai nusėdo sieloje. Viskas turėjo savo vertę, vaikystės žavesį, – tai formavo mane kaip asmenybę. Vėliau daugelį vaikystės patirčių atpažinau skurdžiuose kolūkių vaizduose, kai buvau priverstas pabūti vienas, kai stebėjau save iš šalies, kai dainavau sau, nes neturėjau kam, miško medžiams, paukščiams. Visi tie dalykai buvo, ir jie, be jokios abejonės, formavo mane. Vėliau labai svarbus etapas – tuometinėje Tallat-Kelpšos aukštesniojoje muzikos mokykloje, dabar jau konservatorijoje, pas mokytoją Gražiną Čiurilaitę, kuri man padėjo nepamainomus muzikos pamatus. Vėliau juos brandino profesorius Lionginas Abarius ir, žinoma, mano meninis krikštatėvis profesorius Juozas Domarkas. Jis mane atvedė į patį rimčiausią, koks gali būti meno supratimu, dirigavimą. Maestro iki šiol mane lydi. Taip pat negaliu nepaminėti gausaus mane supusių draugų rato. Jie man taip pat buvo svarbūs. Ne veltui liaudyje sakoma: „Su kuo sutapsi, tuo ir pats tapsi.“ Tai, ko gero, nebuvo atsitiktinumas, nes draugai, kuriuos sutikau dainuodamas televizijos ir radijo vaikų chore, vėliau dirbdamas parapijinį darbą bažnyčiose, seminarijoje, – tai buvo ratas intelektualių, pagarbių žmonių, ir tiesiog galėjai su jais skleistis kaip asmenybė. Žinoma, vėliau – šeima, paskutinis dalykas, bet tikrai ne paskutinės svarbos.“ Kad M. Pitrėnas yra laimės kūdikis, byloja ir faktas, kad kaip menininkas augo ir brendo ne amžių, o santvarkų sankirtoje. „Aš labai laimingas, kad teko galimybė gyventi tame lūžio taške, kai mūsų valstybė išgyveno savotišką paauglystę, t. y. pradėjo maištauti, norėjo būti nepriklausoma, – taip ir įvyko, – svarsto dirigentas. – Lygiai taip pat ir man tuo metu buvo paauglystė. Mano ir valstybės laikotarpiai tarsi sutapo, aš taip pat išgyvenau vidinį maištą, norą išreikšti save kitokiu būdu. Visa tai rezonavo ir, manau, turėjo man didelę įtaką. Labai intensyviai įsitraukiau į Sąjūdžio veiklą, į tuo metu gyvavusias ir besikūrusias tautines organizacijas: ateitininkų, skautų, valančiukų. Jie visada buvo šalia ir taip pat turėjo neįkainojamą reikšmę.“ Prieš netrukus prasidėsiantį 84-ąjį Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro koncertų sezoną M. Pitrėnas ištarė tokius žodžius: „Galimybių ir fizinės jėgos žirklės dabar, ko gero, yra susikryžiavusios.“ Ką dirigentas tuo norėjo pasakyti? „Tai žinoma psichologų terminologija. Tai metas, kai mano žinios ir patirtis dar yra kylančios, jos su metais kaupiasi, o energija ir fizika po trupučiuką pradeda blėsti. Aš turiu galvoti, kur, kokiam judesiui turiu sutaupyti, kad jis atrodytų išraiškingesnis, kad neuždusčiau be laiko ir t. t. Nors uždusdavau ir būdamas jaunuolis, plaikstydavausi kaip vėtrungė... Taigi vyksta žinių ir patirties kilimas, tačiau šalia – besileidžianti fizinė kreivė. Todėl pradėjau po trupučiuką daugiau sportuoti, tiksliau, saugoti stuburą, kad galėčiau ilgiau tverti su dylančiais dirigento sąnariais. Taigi šios dvi kreivės dabar jau susidūrę, ir manau, kad tai yra taškas, vertingas taškas, kai tu dar gali kūnu parodyti daug dalykų“, – tvirtina M. Pitrėnas. Daugiau: https://www.bernardinai.lt/dirigentas-m-pitrenas-viskas-ko-slapta-noredavau-ateidavo-nejucia-ir-kone-savaime/.