Pokalbis su Simonu Strelcovu apie Lietuvos žydų genocido dieną

Rugsėjo 23-ioji – Lietuvos žydų genocido aukų atminimo diena. Masinės žydų žudynės yra didžiausias ir šiurpiausias hitlerininkų nusikaltimas Lietuvoje. Prisimenant tūkstančius nužudytųjų ir pagerbiant jų amžiną atminimą, Lietuvoje šią dieną vyksta renginiai, edukacinės veiklos, parodos, susitikimai, iniciatyvinės akcijos. Penktadienį prezidentas Gitanas Nausėda po mirties apdovanojo 30 asmenų, Antrojo pasaulinio karo metais gelbėjusių žydus nuo nacių genocido. Dienraščio „Bernardinai.lt“ kalbinamas istorikas, Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus direktorius Simonas Strelcovas sako, kad aukų atminimas nėra vien paminklų statymas. Labai svarbu nepasiduoti atgimstančioms antisemitizmo apraiškoms. S. Strelcovą kalbina žurnalistas Vytautas Markevičius. Svarstydamas, kodėl žydų tauta per visą savo istoriją verčiama išgyventi egzistencinius iššūkius: karus, genocidą, antisemitizmą, Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus direktorius sako nežinantis, ar tikrai būtų tikslu išskirti būtent žydus. „Tai, be jokios abejonės, žinomiausias pavyzdys. Tačiau mažos tautos ar etninės grupės, kurios neturėjo ar istorijoje dėl tam tikrų aplinkybių buvo praradusios savo valstybingumą, visuomet atsidurdavo didesnėje rizikoje. Prisiminkime XIX–XX amžių Europos istoriją ir, deja, rasime nemažai genocido pavyzdžių. Kai kalbame apie tai, kas vyksta Izraelio valstybėje, Artimuosiuose Rytuose, greitai minėsime tą liūdną datą, spalio 7-ąją. Čia turbūt vieno, vienpusiško atsakymo nėra. Istorija yra tokia, kad, atrodo, turime ilgo veikimo užtaisą, kuris atsikartoja nuolat. Ir, deja, žmonės, politikai, organizacijos, tarpvalstybiniai susitarimai nesugeba užtikrinti ilgalaikio šios problemos sprendimo“, – kalba S. Strelcovas. Lietuvoje pakankamai skiriama dėmesio žydų genocido aukų atminimui. Viena tokių vietų yra Panerių memorialas. Kokie pokyčiai numatomi šiame memoriale ir apskritai atminties politikoje? „Už atminties ar istorinės atminties politikos gaires atsakingos kitos institucijos. Muziejus šiuo atveju yra įgyvendintojas. Mes pradedame Vilniaus geto bibliotekos rekonstrukcijos darbus pritaikant pastatą muziejaus reikmėms, ir viliuosi, kad po kelerių metų lankytojus pakviesime į vienintelę Holokausto Lietuvoje ir Vilniaus geto muziejuje ekspoziciją. Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejus, kaip ir pastebėjote, taip pat prižiūri Panerių memorialą. Per artimiausius metus ten įrengsime naują, modernią apšvietimo sistemą, renovuosime takus, rekonstruosime muziejų pasiūlydami visiškai naują ekspozicinę erdvę. Pastatysime lankytojams skirtą informacinį centrą. Panerių memoriale jų patogumui jau įdiegėme audiogido paslaugą lietuvių, anglų, lenkų, vokiečių ir hebrajų kalbomis. Ar to apskritai Lietuvoje pakanka? Manau, kad ne. Grįžtant prie klausimo, ar pakankamai skiriama dėmesio žydų genocido aukų atminimui, manau, kad atsakymas tiesiogiai priklauso nuo tikslo. Jei tikslas yra paminklų, renginių skaičius – tuomet gal pakanka. Tačiau asmeniškai manau, kad tikslas yra ne renginiai ir statiniai, o jų skleidžiamos informacijos poveikis žmonių širdims ir protams. Ir kai Lietuvoje išauš tokia diena, kai nebeliks Holokausto neigėjų ir antisemitų, tuomet aš sakysiu, kad buvo padaryta pakankamai“, – pasakoja S. Strelcovas. Daugiau: https://www.bernardinai.lt/istorikas-s-strelcovas-atminimui-svarbu-ne-tik-renginiai-ir-statiniai-bet-ir-informacijos-poveikis-zmoniu-sirdims-bei-protams/.