Iš asmeninio dienoraščio. 20... m. gruodžio 2 d.

Sėdžiu apsivyniojusi savo ištikimu mėlynu languotu apklotu. Išsitraukiu jį retai, saugau jo išplonėjusius, kadaise pūkuotus šonus, nes noriu, kad mano jo užtektų visam laikui. Bet panašu, kad grįžome namo su keliais kažkurioje stotyje ar kažkuriame uoste prie manęs pritapusiais virusais. Panašu, kad jiems čia jauku, ir jie nutarė čia pasilikti ilgėliau. Mano mėlyno languoto kokono viduje šilta ir minkšta, ir tą jausmą vis norisi pagarsinti, o tą kitą, kur suka visą kūną kaip gręžiamą, o galvoje aidi neaiškūs kosminiai garsai - norisi pritildyti. Geri arbatą ir žiūriu gamtos dokumentiką. Buvo portugališkos skaisčiaspalvės medūzos, dabar - Brazilijos laukinė gamta ("ar žinojot, kad didžiausia laukinių leopardų populiacija gyvena Brazilijos miškuose?" - ne, nežinojau, bet sužinojus niekas galvoje nekrusteli, matyt vis tik guli užsikloję galvas vėsiais rankšluosčiais ir stengiasi nejudėti).